Taip Armeniją vadina dviratininkai. Ir išties fiziškai, tai buvo pati sunkiausia atkarpa kolkas. Būdavo dienų, kai dažniau tegdavo stumtis dviratį, nei juo važiuoti. Į Armėniją atvykome su Jose, vėlgi visiškai kitokia važiavimo dinamika, nei vienam ar su didele grupe. Esant dviese šiektiek lengviau, nes gali saugiai palikti dvirati trumpam, ar apsikeisti kas atsakinėja į standartinius klausimus. Šiuo atveju man nuskilo su Jose, nes jis mėgaujasi žmonėms pasakodamas savo istorija, parodydamas visa maršrutą žemėlapyje. Tad aš galiu šiektiek atsitraukes stebėti, kas man labiau priimtina, nors ilgiau pabuves su Jose šiektiek pralaužiau ir savo bendravimo įgudžius, tik saikingomis dozėmis.
Gruzija ir Armėnija, arbūzų šalys ir abi sakosi auginantys pačius geriausius arbūzus. Pilnos pakelės prekeiviu vaisiais ir daržovėmis. Netrunkame susivokti, jog sustoje pakalbėti ir pasidaline keliomis istorijomis galime lengvai gauti šiektiek maisto. Vaisių nepritrūkome per visą Armeniją. Čia pasiekiu ir mažą jubilieju, su "sraige" pasiekiame savo pirmaji penkiatūkstantį kilometrą.
Šiektiek atsikvėpti sustojome Yerevane, radome pigu hosteli kur galėjome pasikrapštyti prie dviračiu ir atsigauti. Mano "sraigė" pradėjo skleisti keistokus garsus, bet kolkas dar rieda. Visoje šalyje turbūt tik Yerevane gali kažka rasti nusipirkti, pusė šalies gyvena sostinėje o aplink tik kaimai ir miesteliai. Tad bandysiu laime pasiekti Iraną, ir ten radus padoria dviračiu parduotuvę pakeisti keleta detalių.
Armėnija paliko dvejopų jausmų, nesijaučiu suprates šalį. Yra nemažai gerų svetingų žmonių, bet didelė dalis ir keistuolių. Tokių kurie mus laikydavo šnipais ar visiškai kraipydavo galvas, kokio velnio čia atsibeldei. Gal dėl karo, jaučiamas nemenkas liudesys, pastatai apleisti, žmonės liudni. Kartais dėl to sulaugdavome kvietimų maistui ar nakvynei, nes primindavome motinoms jų sūnus armijoje ar emigravusius į rusiją. Nenoriu perdaug gilintis į karą su Azerbajdžanu, man visi karai rodos beprasmiai, bet šis rodos ypač kvailas. Niekas karų nenori, visi liūdi prarade artimuosius. Kas labiausiai skaudina, tai politiniai valdžių žaidimai, dėl kurių kenčia geri paprasti žmonės. Žmonių lygije visi trokšta gyventi taikiai, matyti savo artimuosius senstant, dalintis geromis ir sunkiomis akimirkomis. Ir kai šalis taip ilgai paskendusi kare, nori nenori atsiranda kvailas patriotiškumas. Jauni vaikai kurie užaugo visada matydami karą, nuo mažens veržiasi patekti į armija, kad galėtu atkeršyti už kažką. Nepanašu kad artimu metu kažkas keisis.
Geriausias dalykas iš Armėnijos, tai nuokalnės, gaila tik kad jos taip greit baigiasi. Įkalnėse kartais pavyksta užgriebti koki lėtą sunkvežimi, bent šiektiek palengvina kelią. Paskutinė naktis, buvo permaininga kartu ir įsimintiniausias vakaras, kartu ir nemaloniausias. Jau netoli Irano sienos radome apleistą traukinių stotį, kurioje planavome apsistoti. Netoliese buves daugiabutis, susirinko mus pasveikinti, surengė iškilmes kieme. Puikiai leidome laika šnekučiuodamiesi, dalindamiesi istorijomis. Bet name atsirado ir netokių patenkintų mums teikiamu dėmesiu. Buvome apkaltinti šnipinėjimu, atvykus pasienio kareiviams teko ištrinti nuotraukas, ilgas dokumentų tikrinimas. Galiausiai neradus prie ko prikibti, mums vistiek nebuvo leista nakvoti. Atsiimdamas pasus, tik pamačiau jog kareivukai su "skundikais" jau gurkšnoja stipriuosius gėrimus, tad apie antrą nakties su Jose išminam į tamsą. Prisiglaudžiam už degalinės.
Dar šiektiek apie vairavimo įpatumus, nekarta nutiko kad klausiant krypties sustoja mašina ir siūlo atsigerti alaus kurį gurkšnoja vairuotojas. Neretas atvejis, kad ir prakalba sunkiai. Važiuoti nakti reikia tikrai atsargiai, nes susidarė įspūdis jog ten visi girti važinėja. Kaip bebūtu Armėnai šilti žmonės, tik karo randais aptraukti. Tas vakaras prie sienos su visu namu, mano geriausias atsiminimas, dėl kelių kvailių nesusigadinsiu nuomonės apie žmones kurie taip šiltai priėmė mus. Visur pasitaiko ir gerų ir netokių gerų žmonių. Atsiminsiu ilgai ir įkalnes. Sakoma geriausias vaizdas į Ararato kalna yra iš Armėnijos pusės, deja visas dienas buvo paskendes migloje ir mums nepasirodė. Kirba mintis kad dar čia sugryšiu, kažka lyg praleidau, nepastebėjau.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą