Dviratininkų karavanas Gruzijoje

Batumije, susirinkome visas pulkas dviratininkų. Vos įvažiavus į miesto ribas, sutikome rusų porelę jau baigusia kelionę aplink Gruziją, o su jais ir Mark Wallis (vėliau tik Wallis), britas jau įveikes Š.Ameriką ir Afriką, ir dabar keliaujantis iki Singapūro. Pro šalį pralėkė ir Italas, tik susirinko kontaktus ir nurūko į Kiniją, jis jau su visomis vizomis pase, nėra reikalo užsibūti. Svečių namuose, pas mylinčią keliautojus šeimininkę Niną mūsų gretos dar pasipildė motociklininku Flavianu iš Olandijos, jo kelias per centrinę aziją, kiniją, tibetą, myanmarą į Tailandą didžiaja dalimi bekele. Susikirto keliai ir su trimis Mančesterio vaikinais, jau sutiktais Stambule. Mark, Russel ir Jacob, jau dešimt mėnesių savo žygyje į Australiją ( kolkas Australija, mat kaip ir visų kelyje planai dažnai kinta). Akimirkai buvo pasirodes ir Šveicaras vien Afrikoje suprakaitaves 86000km, bet jo nei vardo nepamenu, nes su juo gan sunkoka bendrauti, labai jau ekscentriška asmenybė. Na dar lyg būtu negana pasirodo ir Christianas su kuriuo jau dalinausi kilometrus Turkijoje, o su juo ir ispanas Jose žygyje į kiniją. Na kad visus jau miniu iškarto paminėsiu ir vėliau prisijungusia Olandų porelę, kuri ant dviraćių gyvena jau tris metus, buvo įstrige Afrikoje dėl kilusių konfliktų, tad dabar bando ją apvažiuoti iš kitos pusės.

Galėčiau ilgai pasakoti visų istorijas ir nuotykius, bet tai galėsiu papasakoti susitikus prie sulčių kokteilio. Išties visi įdomus, draugiški, mylintys gamtą, tiesiog geri žmonės vygdantys savo svajones ir norintys švaraus ir taikaus pasaulio. Buvo puiku susiburti į toki bendraminćių būrelį. Laikas kartu tiesiog skrieja. Greitai pasimiršta mano vienišos dienos, kažkur viduryje Turkijos. Bet visi mes atliekame savo keliones, tad palengva mūsų sumažėja, o ir aš pabėgau porai dienų atgal į Turkija pasiimti savo Irano vizą.

Davidas ir Holly siūlė nebeimti Irano vizos ir traukti su jais į Kazakstaną. Bet trauka Iranui stipresnė, labai jau noriu išvysti jį savo akimis. Irano vizos vaikymasis buvo 48 valandų maratonas po skirtingus miestus, aštuoniais autobusais, vienu taksi, ir susitranzuota policijos mašina. Daug laukimo stotyse, popierių pildymo ir nakvynė stoties pervystymo kambaryje iš kurio buvau išvytas tad teko griūti prie bendrai knarkiančiu ant grindų. Bet sargai papuolė nemėgstantys miego, ir pradėjo visiems tampyti už kulkšnų jau penkta ryto. Kad ir kaip išsekes pargryžtu pas visus laimingas su Irano viza.

Susimokėjau už Azebajdžano vizą, bet jos reikės laukti penkias dabo dienas. Nusprendžiam nebelaukti o judėti ir vėliau autobusu pasiūsti vieną žmogų susirinkti vizas. Didesnė grupė, daugiau ir bėdų, kadangi tik aš iš grupės kalbu rusiškai dažnai tenka vertėjo vaidmuo. Vienas gruzinu svetingumo pavizdys pasireiškė, kai teko sutvirtinti  įskilusi Holly dviračio rėmą. Suradus šaltkalvius, jie iškart metė kitus darbus, sutvarkė neimdami pinigų, pavaišino pietumis ir stikline alaus. Kiekvienas Gruzinas myli svečius ir stengiasi, kaip išmanydamas padėti. Dažnas klausimas, kaip mums patinka šalis. Jie jaučia didžiulį pasitenkinima, kai pagiri jų gražią šalį ir žmones.

Karavanas pajuda link Tbilisio, pietine Gruzija. Vaizdai gražiausi mano kelionėje, kalnų keliai kad ir nelengvi minti, bet apdovanojantys puikiais vaizdais. Stovyklauti vietas išsirinkti sunku, nes daug tinkamu vietų. Netoliese visada rasi šaltinį ar upę nusiprausti. Idealios sąlygos.

Grupėje judame lėčiau, bet visi geromis nuotaikomis. Šiektiek abejojau, kaip seksi važiavimas tokioje didelėje grupėje, bet galima pasirodo susiderinti. Markui subyrėjo galinis ratas, netoliese pavyko rasti kiniškų dviratininkų montuotojus kurie pakeitė ratą, bet visi supratom kad tokiu ratu toli nenuvažiuosi. Tik tikėjomės jog atlaikys iki tbilisio, kol galėsime pakeisti į tinkamą. Deja po dviejų dienu subyrėjo ir antrasis ratas, neliko nieko kito kaip sodinti Marka į pakeleivingą mašiną ir siūsti į sostinę. Aš pats peršalau, ir kelias dienas judėjau su temperatūra, keletas žmonių pasigavo bjauresnius virusus, tad teko imti priverstine išeigine, del kurios niekas nepriekaištavo. Kad ir buvo daug nesklandumu, mėgavomės tokia reta galimybe keliauti karavanu,kad ir perbalę, humoro niekas nepristigo.

Jau netoli Armėnijos pradėjau dvejoti ar noriu į Azerbajdźaną, juk Iranas iš čia jau taip arti, o ir vizos pasirodo nereikia. Niekas kitas neturi Irano vizos tik aš ir Jose. Nusprendžiam su Jose atsiskirti nuo grupės ir susitikti juos Pamyro greitkelį Tajikistane. Atsisveikinu ir neatsigręždamas judu į horizontą. Taip toli nuo namų, su žmonėmis labai greitai atsiranda stiprus ryšys, tad atsisveikinimai visada būna sunkūs. Galbūt mūsų keliai dar susikirs.

Turkija

Artėjant prie Turkijos sienos, pradėjo imti nerimas kad neturėjau dar nei vienos kiauros padangos. Per gerai klojasi viskas, tad nieko nuostabaus jog greit susilaukiau ko prašiausi. Vidury miškų, kelyje kur per diena išvysdavau vos penkis automobilius. Pasirodo vienintelėje srityje kur dviračio tvarkime jaučiausi pakankamai gerai, per atsipalaidavima pamiršau klijus, o atsarginės kameros kitokiais antgaliais. Išlindo pasiruošimo spragos. Parymojes ir padejaves pradėjau purtyti krepšius, kol aptikau čiužinio taisymo rinkini su klijais. Atsargumo dėliai stūmiausi dvirati iki pasienio miesto, kol radau ūkinių prekių parduotuvę. Bereikalo stūmiausi, ši padanga atlaikė iki vidurio turkijos.

Nuo sienos pasirinkau labai sudėtinga kelią, bet nuošalų ir gražų. Panašiai laiko praleisdavau stumdamas dviratį kiek ir ant jo sėdėdamas. Naktinis mečetčių šauksmas sudirgindavo vaizduote, ir pradžioje viskas atrodė gan mistiška. Tik daug vėliau jų garsas pradėjo erzinti, sužinojus jog niekas nesupranta kas ten šukaujama per garsiakalbius. Su keliautojais pokštavom, jog tai ateivių erdvėlaivių aikštelės ir jie taip bendrauja tarpusavyje. Mat skleidžiami garsai dažnai skiriasi, nuo vakarykščių, ar nuo vietos.

Stambulas didelio įspūdžio nepaliko, pergrūstas žmonių ir turistų, išpūstomis kainomis. Kaip ir dauguma didelių miestų. Patiko tik sutikti kiti keliautojai hostelije. Iš Irano ambasados buvau išgrūstas gan greit, pasirodo reikia gauti elektronini kodą pirma, kurį gauti reikia iš agentūros, aišku susimokėjus ir palaukus. O kadangi ramadanas, nepanašu kad reikalai greit judėtu. Pavarges nuo miesto smogo ir nenorėdamas minti pedalus per šį milžinišką miestą, persikeliu keltu į kitą marmaro upės krantą.

Kurį laiką mėgaujuosi vienatve ir buvimu vėl kelyje. Pietų turkija tai daugmaž dykvietės, kur sunku rasti pavėsi atsikvėpti. Po poros savaičių vienatvės užsinorėjau kompanijos ir poilsio, nes tarp vietiniu neatsirasdavo kalbančių angliškai, o ir dykumos išsekino. Bet likau apgautas warmshower hosto, du kartus sutartoje vietoje nepasirodė laiku. Nebėda susiradau kempinga, ir atradau jog esu šalia kapadokijos nacionalinio parko. Kuris yra gan gerai žinomas ir sutraukia gausius turistų kiekius. Tikrai tai buvo gražiausia mano aplankyta turkijos vieta, uolose irengti ištisi miestai po kuriuos smagu palandžioti, uolų išraižytas kraštovaizdis. Šiame parke sužinojau jog nevisi keliai man tinkami, papuoles į žygeivių taką, tekdavo pasinešti krepšius ir dvirati laiptais ir skardžiais. Gerai kad turistų netrūko, tad sulaugdavau pagalbos. Buvau smagiai įkliuves į korėjiečių grupę apsiginklavusią milžiniškais objektyvais, jiems pasirodžiau šiektiek egzotiškai tad turėjau pozuoti kalnų fone ir važinėti ratais. Patyriau ir nemenką traumą, pasitwmpiau raiščius užgriuvus dviraćiui ir nusiridenus nuo kalvos, dar jaučiu padarinius ir Armenijoje, bet rodos greit susitvarkys. Pabudes ryte slėnyje, iš savo hamako išvydau dešimtis oro balionų, sklendžiančių virš slėnio sutikti pirmūjų saulės spindulių.

Po kapadokijos prasidėjo nuobodžios atkarpos, o ir gavau elektroninį pranešimą jog Irano vizos reikalai dar užtruks apie tris savaites. Miestas kur turėjau atsiimti vizą jau buvo netoli, tad kad prastumti laiką pasukau tiesia linija iš turkijos pietų į šiaurę link juodosios jūros, žinodamas jog ten pravažiuoja daug dviratinkų vyliausi susirasti ir kompanijos kuriam laikui, pasidalinti keletai kilometrų. Ilgai laukti netrukau, gan greit sutikau Christian keliaujanti į Indiją, su juo pasidalinom tris dienas, tada sutikau David su Holly keliaujančius iš UK į Australiją. Su jais greit susidraugavom ir nusprendėm ilgesni laiką važiuoti drauge.

Superinė pora, pernai numynė 14000km vien europoje, David veža žmoną į Australiją. Su jais numyniau rekordinę sau dieną 173km, mat pakrantė gan plokščia ir nuobodi, tad norėjosi greičiau pabėgti į kitą šalį. Viza paruošta Iranui, bet dėl ramadano uždaryti ofisai, nusprendžiu nelaukti, o vėliau gryžti autobusu.

Turkija garsėja svetingumu, deja pats labai didelio svetingumo nepatyriau. Bet sutikti keliautojai sakėsi dažnai sulaukia kvietimu į namus. Gal dėlto jog dauguma keliauja porose ir tai suteikia pasitikėjima žmonėms. Kai dalinausi kilometrais su Holly ir Davidu taippat dažnai buvom kviečiami vakarienės ir nakvynės. Solo keliautojo turbut šiektiek prisibijama. Šiuo metu vyksta ir mongol rally, tad daug sutinkame keliaujančiu būtent dėl šio ralio, norėčiau ir pats kada jame sudalyvauti. Reikia tiesiog senos mašinos ir geros kompanijos ir iš UK trauki į Mongoliją.

http://www.nowhere2far.com - David and Holly blog

https://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157645691720116/ - turkijos foto albumas