Stebint, ypač ryškų žvaigždėtą dangų, pro uolos urvo angą, bei visai šalia ošiant Atlanto vandenynui yra tokia naktis, kurią vertini ir viliesi dar ilgai prisiminti. Naktys, kaip šį pažadina pamirštas mintis, prisiminimus, bei plačią jausmų gamą.
Mąstau, kodėl sunkiai pavyksta susitelkti įprastoje aplinkoje, o kelionėse tarsi viskas išsifiltruoja ir gana lengva susikoncentruoti ieškant atsakymų į kankinančius klausimus. Kažkodėl, užsibuvus savo šiltuose, patogiuose namuose, retai kyla noras praleisti naktį sode, ar urve mąstant ko išties nori iš gyvenimo. Galbūt, todėl jog, užblokuojame tas mintis nesąmoningai, kadangi esame susikoncentrave į išlikimą, aplinkoje kurioje esame. Darbas, šeima, draugai. Ypač, jei tokiame rate sukames jau ilgą laiką, pasidaro vis sunkiau atrasti laiko tik sau, galbūt net atrodo jog nėra tam poreikio.
Retkarčiais, keikvienas gautu naudos iš vienatvės nepažystamoje aplinkoje praleides, bent pora dienų. Netgi svarbesnis dalykas, turbūt yra pakeisti aplinką. Labai greitai susivoki, jog nebėra reikalo mąstyti apie įprastus dalykus. Tarsi gryžti į vaikyste ir bandai susivokti ką išties nori šiandien veikti, nes staiga tai priklauso tik nuo tavęs, nebelieka pareigų. Lieki tu, ir ši diena, ir ką veiksi šiandien sprendi tu.
Keista pradžioje, juk tiek laiko praleidžiame dirbdami ar būdami aplinkoje, kur iš mūsų jau tikimasi daugiau ar mažiau nuspėjamų poelgių. Laisvė tampa, pasirinkimai kur šiandien nueisi pavalgyti ar koki filmą pažiūrėsi, kur šiais metais išvažiuosi savaitei su draugais ir t.t., nors tai visiškai neturi reikšmės, nes realiai tai juk taspats ciklas, keičiame tik pavadinimus.
Nebijokime pabūti vieni, svetimoje aplinkoje. Mums, to reikia, kad prisimintume savo troškimus, kad vėl atrastume kiekvieną dieną. O miegoti paplūdymiuose ar vaikščioti per lietų, patogiau ne savo mieste.
Foto iš poilsio Lanzarotėje : http://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157640542105175/
Mąstau, kodėl sunkiai pavyksta susitelkti įprastoje aplinkoje, o kelionėse tarsi viskas išsifiltruoja ir gana lengva susikoncentruoti ieškant atsakymų į kankinančius klausimus. Kažkodėl, užsibuvus savo šiltuose, patogiuose namuose, retai kyla noras praleisti naktį sode, ar urve mąstant ko išties nori iš gyvenimo. Galbūt, todėl jog, užblokuojame tas mintis nesąmoningai, kadangi esame susikoncentrave į išlikimą, aplinkoje kurioje esame. Darbas, šeima, draugai. Ypač, jei tokiame rate sukames jau ilgą laiką, pasidaro vis sunkiau atrasti laiko tik sau, galbūt net atrodo jog nėra tam poreikio.
Retkarčiais, keikvienas gautu naudos iš vienatvės nepažystamoje aplinkoje praleides, bent pora dienų. Netgi svarbesnis dalykas, turbūt yra pakeisti aplinką. Labai greitai susivoki, jog nebėra reikalo mąstyti apie įprastus dalykus. Tarsi gryžti į vaikyste ir bandai susivokti ką išties nori šiandien veikti, nes staiga tai priklauso tik nuo tavęs, nebelieka pareigų. Lieki tu, ir ši diena, ir ką veiksi šiandien sprendi tu.
Keista pradžioje, juk tiek laiko praleidžiame dirbdami ar būdami aplinkoje, kur iš mūsų jau tikimasi daugiau ar mažiau nuspėjamų poelgių. Laisvė tampa, pasirinkimai kur šiandien nueisi pavalgyti ar koki filmą pažiūrėsi, kur šiais metais išvažiuosi savaitei su draugais ir t.t., nors tai visiškai neturi reikšmės, nes realiai tai juk taspats ciklas, keičiame tik pavadinimus.
Nebijokime pabūti vieni, svetimoje aplinkoje. Mums, to reikia, kad prisimintume savo troškimus, kad vėl atrastume kiekvieną dieną. O miegoti paplūdymiuose ar vaikščioti per lietų, patogiau ne savo mieste.
Foto iš poilsio Lanzarotėje : http://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157640542105175/
