Pastovi tik kaita

Tiesa nebūna vienareikšmė, kaip nebūna ir amžina. Viskas kinta - visatos dėsnis. Jau ir aš keliauju nebe dėl tų pačių priežaščių dėl kurių išvykau. Vietovių paliekamas įspūdis irgi dažnai įtakojamas emocinės būsenos, ir atsitiktinumų. Bet dėl pasikeitusio požiurio taško neimsiu perrašinėti visų išdėstytu minčių. Viskas kas anksčiau parašyta yra tos akimirkos tiesa, rašant stengiuosi nemeluoti, galiu tik kaiką nutylėti. Viskas kas parašoma yra atsitiktinumų sekos sudarytas įspūdis, neįmanoma pažinti šalies ją tiesiog pravažiuojant, kaip ir jos źmonių. Visa tai yra asmeninė kelionė, ir dėlionė dažnai susideda tik po laiko. Viskas kas parašoma yra tiesa, bet neabsoliuti, ji gali kisti. Jei šalis man patiko, ji nebutinai patiks sekančiam atvykusiam.
Šio blogo tikslas neinformatyvinis, nerašau šalių istorijų. Man tai yra gyvenimas, ir bandau jį perteikti labiau per emocinę būseną, žmogaus laimės paieškos. Nebūtina tam minti pedalus aplink pasauli, bet svarbu nepasiduoti komfortiškumui, stumti save į naujas situacijas, nuolat tikrinti kas mus daro laimingais. Gyvenimo kelionė netik nuotykiai, didelė dalis rutinos, net ir keliaujant. Ir tai nėra blogai, per skirtingus etapus įžvelgiame naujas galimybes. Tad visko ką parašau nemanykit jok iškalta akmenyje, jau ryt atsibundu šiektiek kitoks, bet viska palieku nes tą akimirka tai buvo teisybė.

Gyvenkime kiekvieną gyvenimo dieną.
peace

Nukariaujančios Indonezijos šypsenos

Dvi nuobodčios ir karštos savaitės Omane, praslinko ypač lėtai. Džiaugiuosi tik, kad pasiseke su sutiktais žmonėmis ir turėjome dienomus kur pasislėpti nuo karščio. Naktis leizdavome prie kelionių agentūrų durų, skolindamiesi internetą. Kažkodėl Omane, niekas nenori dalintis wifi kodais. Taip pakeitem penkias vietas, kai buvome pagauti, ir kodai pakeisti.
Supakuotas dviratis svėrė daugiau nei tikėjausi, tad teko palikti net ir svarbesnius daiktus, bet pavyko prasmukti su palapine, kuria jau ruošiausi palikti. Skrydis Qataro avialinijomis. Turiu pripažinti, taip prabangiai dar neteko skristi. Skrydis buvo kaip mažas kurortas, mums atpratusiems nuo paprasčiausių patogumų.

Pirmas tris nakis Indonezijoje, nakvodavome orouoste. Visai kaip viešbutis, su internetu, oro kondicioniuorium ir visais patogumais, tik lova - suoliukas, bet tas jau seniai nebebėda. Nors ir sunkiai bet dviratį pavyko suvarkyti, tiesa ratas dabar idėtas 32iejų stipinų, vietoj 36. Na ir atlaikė jis man beveik visą Indoneziją, lūžo stipinai vėl tik netoli uosto. Ir vėl kelio dievas nusišypso, nes lūžau prie vienintelės tinkamos dviračių parduotuvės 500km spinduliu. Nebedaug dalių liko nepakeistų, mano Sraigei. Prieš vygdamas į Myanmarą, noriu būti užtikrintas, tad malaizijoje bandysiu visiškai perkonstruoti dvirati, ir liks tik remas ir priekinis ratas nepakeisti. Dabar moku už mažą investiciją prieš kelionę, būtu sutaupe rūpesčiu nusipirkti labiau pritaikytą dviratį, tačiau tada dar visiškai nenutuokiau ko noriu iš dviračio. Bet tai tik įrodmas, jog tie kas turi kelionių trauką savyje, gali daryti bet kokiomis priemonėmis, svarbu tik pradėti.

Jausmai Indonezijai mišrus, sumišusi meilė su erzuliu. Norėjau pavartoti žodį neapykantą, bet tai būtu per stipru. Pirmomis dienomis, nuoširdžiai įsimylėjau Indoneziją ir jos žmones. Hello mister šūksnius ir rodoma dėmesį, dėl tų pačių priežaščių po mėnesio aš jau viriau įniršiu. Išseko energijos ištekliai, sustiprėjo poreikis būti vienam. Stodavau pailsėti slėpdamasis nuo žmonių, tas sunkiai pavygdavo, kiekviena mašina talžo garso signala, prispaudžia tave visiškai prie krašto ir paklausia how are you, ir nelaukia atsakymo nuvažiuoja, nes atsakymo dažniausiai vistiek nesupras. Bet negali jų nemylėti, jie viska daro nuoširdžiai, ir net jei mane tai pradėjo erzinti primenu sau jog gal aš jam pirmas užsienietis ir stengiuoai išlikti mandagus. Budavo situaciju kai visiškai nesuprasdami kas vyksta, jie šypsosi ir nieko nevyksta. Sunku paaiškinti, pabandysiu pavyzdžiu: Jose norejo atblokuoti savo telefona, į apple store sako no problem. Ir sėdim su nekalbančia mergina kuri tik šypsosi. Darosi nuobodoka, gal galime eiti? - taip, gryškit po dviejų valandų.
Gryžus. Telefonui nieko nepadaryta. Bet šypsenos nedingsta. Susiradom gretimose parduotuvese angliškai šiektiek kalbanti kad išverstu. Ok, no problem pabandysim. Po kiek laiko, atneša visiškai ištrinta Jose telefona, su neatblokuota kortele. Su šypsena, not possible. Jose net ispaniškai pradėjo kalbėti, bet kaip stebėtojui man buvo labai linksma. O prieš išeinant standartinis prašymas: photo mister. Ir tai gerai apibūdina visa Indoneziją, jie gali daug nesuprasti, bet jie visada stengsis padaryti viską ką gali, ir nesiliaus šypsojesi, net jei dažnai tik padidina problemą. Bet jau kartojuosi, na negali ant jų pykti, nes jų pastangos nuoširdžios, onšypsenos nukariaujančios.

Nuo Jakartos, jau netoli ir Sumatros sala. Pakeliui, dažnai esam priimami žmonių nakvynei. Būdavo, susiringdavo ir visas kaimelis ar mokykla ateidavo aplankyti. Tegdavo kalbėti mokyklose, anglų kursuose. Vaikai čia ypač mieli, ir jų begalė, nors sako yra įvesta dviejų vaikų taisyklė, bet jos laikomasi mažai. Sumatroje sutinkam vietinį dviratininką kuris, važiuoja iš Balio į Ashe (vieta šiaurėje, kur buvo tsunamis). Pora dienu praleidžiam su juo, apsistodami pas jo pažystamus, taip susipažinom su indonezijos dviratininku bendruomene, dovanų gavau gerus pedalus, mat manieji lūžo. Važiuoti per sumatra tai lyg linksmieji kalneliai, visada kyli ir leidies, lygių vietų būna retai. Jose apsinuodijus apsistojam viešbuti, ten susipažystam su policininke mergina, kuri pakviečia apsilankyti Benkulu mieste. Apnakvyndina offise, čia prasitesiam ir vizas. Prašoma kyšiu, bet nepasiduodam. Geriau užtruksim ilgiau, laikausi tokios nuomones niekad neduoti kyšiu, nes taip tik palaikai toki elgesi, o ir iš sekančio keliautojo kitakart paprašytu jau daugiau. Stebina, kad kyšio prašoma visiškai atvirai ir už standartine procedūra, atsisakius moketi viza kuri padaroma tą pačią dieną vilkinama iki rytojaus. Nieko, laikas tai valiuta kurią aš turiu. Tik išėjas pastebėjau, jog imigracijos pastatas apkabinėtas anti korupcinais plakatais, - panelė įronija. Benkulu sutinkam kitą dviratininką, Timmie iš olandijaus jau 2,5 metai kelyje. Sutapimas ar ne, Irane sutikau jo geriausią draugą, kuris jau trys metai kelyje. Jie ilga laika keliavo kartu. Taigi puiki Indoneziečių draugų kompanija, trys dviratininkai ir musulmonų nauji metai. Geras laikas, įdomios istorijos. Esam pavaišinami vakariene tikrame restorane. Po ilgo laiko, maisto tik iš gatvės matyt atpratau, ir gan sunkiai skrandis prieme tokį maistą.

Prasideda liūčių sezonas, tad po piet visada ateina lietus. Pasiekus Padanga, pradedam sutikti daugiau turistų, dauguma banglentininkai vykstantys į salas ar jūrininkai. Mane ypač domina laivų tranzavimas, ir sutiktas Italas kuris jau metus taip keliauja suteikė daug naudingos informacijos, gimė kelios naujos kelionių idėjos. Padange, nera daug ko pamatyti bet pasiliekam vien tam kad pabūti ramiai užsidarius nuo žmonių. Per visą sumatrą tęsiasi kalnų masyvas, netoks ir aukštas, bet statčiais šlaitais. Atgaivinu Irane ištobulintus sunkvežimių gaudymo įgudžius. Linksmaisiais kalneliais pasiekiam Bukitingi, ir einu susitikti su Mimi. Timo rekomenduota draugė, auginanti našlaiti giboniuką Boti. Gan greit susidraugaujam, pradžioje esu švelniai apkandžiojimas, bet Mimi nuramina taip jis susipažysta. Rodos jam patiko mano barzda ir jis vis ieškodavo kažko joje, taip kartais ir sėdėdavom taršydami vienas kito kailius. Ikalbėjau Jose pasilikti dar dienai ir tai buvo puikus sprendimas, palike dviračius su Mimi sėdam ant motorolerių ir aplankom apylinkes. Šiaurės sumatra labai graži, o gal tai dėl kalnų, juose visada jaučiuosi labai gerai. Botis visur keliauja kartu, sunku nupasokti koks jis panašus į maža vaiką. Emocijų spektras ir elgesys, gyvūnai turi turėti tas pačias teisias kaip žmonės. Išvaizda tai neskirtumas.
Nors esu sau pasižadėjas nelankyti zoologijis sodų, Mimi krautuvėlė yra jame, na ir nereikejo moketi už bilietą tad pasidairiau. Ir nuomonės nepakeičiau, nebenoriu juose lankytis. Gyvūnų liūdesys tvyro ore, slogūs nuobodulio kankinami žvilgsniai, siūbavimas į mintyse skambanti ritmą, - liūdnas vaizdas. Nors zoologijos sodai ir sakosi saugantys juos nuo medžiotojų, bent aš rinkčiausi surizikuoti nei praleisti likusi gyvenima prirakintam saugiai prie grandinės. Esu pakviestas stebėti dramblių plovimo, pradžioje pasirodė kaip smagi atrakcija juk drambliai mėgsta maudynes. Bet likau nusivyles ir išėjau gan greitai. Maudynės, tai padaryta atrakcija turistams surinkti daugiau pinigų. Grandinės nenuimamos, netgi išmokyti kelių šokio judesių (kas mane labiausiai ir supygdė), palinksminti susirinkusiems. Žmonės ten dirbantys, tiesiog stengiasi pagerinti gyvūnu laika čia, bet sistemos pakeisti negali. Ne, zoologijos sodai neman, nebenoriu juose lankytis. Visa ko jie moko vaikus, tai kad gyvūnas žemesnės kategorijos ir galima laikyti jį narve ir "grožėtis".

Po Bukitingi, aptinkam Harou slėni su devyniais kriokliais, po vienu iš jų ir apsistojam. Su vietiniu draugu įkopiau į krioklio viršu, kur susidares naturalus baseinas ir puikus vaizdas į slėni. Man tai buvo išties, sunkus kopimas, su prisitraukimais, isyžergimais tarp uolų ir laikymosi už lyjanų, bet mano draugas galėjo bėgte užbėgti. Pradžioje planas buvo eiti vienam, bet džiagiuosi jog jis nusprendė mane palydėti, greičiausiai bučiau ir pasiklydes ar užstriges kur. Laikas Indonezijoje eina į pabaigą, paskutini kartą suvalgau savo mėgstamiausią patekalą " Gado gado". Tai makaronai, ryžiai, daržovės sumaišyti su riešutu kremu. Nebūčiau sugalvojes tokio mikso pats, bet tikrai skanu. Iš naujo draugo įsigyju ir naują aksesuarą dviračiui, Indėnų vadą Mukomuko, dar žinomą kaip vėjo banglentininkas, erelio akis, pasikinkęs vėją, ir The Bastard. Negalėjau atsispirti, Indėnai visada žadino mano fantaziją, dabar keliausiu su Indėnu vadu.

Pražiopsojau ekvatoriaus ženkla, bet jį kirtau. Šiektiek pajaučiau kaip gyvena žmonės čia apačioje, laikas gryžti į labiau pažystama pusę. Bet turiu jausmą, kad dar gryšiu, atidžiau pasidairyti po pietų pusrutulį. Po kelių valandų, jau pasieksių Singapūra, visada stengiuosi vengti miestų, bet Singapūrą visai noriu išvysti, kažkaip tikiuosi jis bus kitoks miestas. Kaip bebūtu, su Sraige galim greit  pabėgti, jei lūkesčiai nepasitvirtins.

Šalis kalnas

Taip Armeniją vadina dviratininkai. Ir išties fiziškai, tai buvo pati sunkiausia atkarpa kolkas. Būdavo dienų, kai dažniau tegdavo stumtis dviratį, nei juo važiuoti. Į Armėniją atvykome su Jose, vėlgi visiškai kitokia važiavimo dinamika, nei vienam ar su didele grupe. Esant dviese šiektiek lengviau, nes gali saugiai palikti dvirati trumpam, ar apsikeisti kas atsakinėja į standartinius klausimus. Šiuo atveju man nuskilo su Jose, nes jis mėgaujasi žmonėms pasakodamas savo istorija, parodydamas visa maršrutą žemėlapyje. Tad aš galiu šiektiek atsitraukes stebėti, kas man labiau priimtina, nors ilgiau pabuves su Jose šiektiek pralaužiau ir savo bendravimo įgudžius, tik saikingomis dozėmis.

Gruzija ir Armėnija, arbūzų šalys ir abi sakosi auginantys pačius geriausius arbūzus. Pilnos pakelės prekeiviu vaisiais ir daržovėmis. Netrunkame susivokti, jog sustoje pakalbėti ir pasidaline keliomis istorijomis galime lengvai gauti šiektiek maisto. Vaisių nepritrūkome per visą Armeniją. Čia pasiekiu ir mažą jubilieju, su "sraige" pasiekiame savo pirmaji penkiatūkstantį kilometrą.

Šiektiek atsikvėpti sustojome Yerevane, radome pigu hosteli kur galėjome pasikrapštyti prie dviračiu ir atsigauti. Mano "sraigė" pradėjo skleisti keistokus garsus, bet kolkas dar rieda. Visoje šalyje turbūt tik Yerevane gali kažka rasti nusipirkti, pusė šalies gyvena sostinėje o aplink tik kaimai ir miesteliai. Tad bandysiu laime pasiekti Iraną, ir ten radus padoria dviračiu parduotuvę pakeisti keleta detalių.

Armėnija paliko dvejopų jausmų, nesijaučiu suprates šalį. Yra nemažai gerų svetingų žmonių, bet didelė dalis ir keistuolių. Tokių kurie mus laikydavo šnipais ar visiškai kraipydavo galvas, kokio velnio čia atsibeldei. Gal dėl karo, jaučiamas nemenkas liudesys, pastatai apleisti, žmonės liudni. Kartais dėl to sulaugdavome kvietimų maistui ar nakvynei, nes primindavome motinoms jų sūnus armijoje ar emigravusius į rusiją. Nenoriu perdaug gilintis į karą su Azerbajdžanu, man visi karai rodos beprasmiai, bet šis rodos ypač kvailas. Niekas karų nenori, visi liūdi prarade artimuosius. Kas labiausiai skaudina, tai politiniai valdžių žaidimai, dėl kurių kenčia geri paprasti žmonės. Žmonių lygije visi trokšta gyventi taikiai, matyti savo artimuosius senstant, dalintis geromis ir sunkiomis akimirkomis. Ir kai šalis taip ilgai paskendusi kare, nori nenori atsiranda kvailas patriotiškumas. Jauni vaikai kurie užaugo visada matydami karą, nuo mažens veržiasi patekti į armija, kad galėtu atkeršyti už kažką. Nepanašu kad artimu metu kažkas keisis.

Geriausias dalykas iš Armėnijos, tai nuokalnės, gaila tik kad jos taip greit baigiasi. Įkalnėse kartais pavyksta užgriebti koki lėtą sunkvežimi, bent šiektiek palengvina kelią. Paskutinė naktis, buvo permaininga kartu ir įsimintiniausias vakaras, kartu ir nemaloniausias. Jau netoli Irano sienos radome apleistą traukinių stotį, kurioje planavome apsistoti. Netoliese buves daugiabutis, susirinko mus pasveikinti, surengė iškilmes kieme. Puikiai leidome laika šnekučiuodamiesi, dalindamiesi istorijomis. Bet name atsirado ir netokių patenkintų mums teikiamu dėmesiu. Buvome apkaltinti šnipinėjimu, atvykus pasienio kareiviams teko ištrinti nuotraukas, ilgas dokumentų tikrinimas. Galiausiai neradus prie ko prikibti, mums vistiek nebuvo leista nakvoti. Atsiimdamas pasus, tik pamačiau jog kareivukai su "skundikais" jau gurkšnoja stipriuosius gėrimus, tad apie antrą nakties su Jose išminam į tamsą. Prisiglaudžiam už degalinės.

Dar šiektiek apie vairavimo įpatumus, nekarta nutiko kad klausiant krypties sustoja mašina ir siūlo atsigerti alaus kurį gurkšnoja vairuotojas. Neretas atvejis, kad ir prakalba sunkiai. Važiuoti nakti reikia tikrai atsargiai, nes susidarė įspūdis jog ten visi girti važinėja. Kaip bebūtu Armėnai šilti žmonės, tik karo randais aptraukti. Tas vakaras prie sienos su visu namu, mano geriausias atsiminimas, dėl kelių kvailių nesusigadinsiu nuomonės apie žmones kurie taip šiltai priėmė mus. Visur pasitaiko ir gerų ir netokių gerų žmonių. Atsiminsiu ilgai ir įkalnes. Sakoma geriausias vaizdas į Ararato kalna yra iš Armėnijos pusės, deja visas dienas buvo paskendes migloje ir mums nepasirodė. Kirba mintis kad dar čia sugryšiu, kažka lyg praleidau, nepastebėjau.

Svetingasis Iranas

Iranas toks koki nupasakoja pabuvoje keliautojai ir visiškai netoks, koki įsvaizduoja dauguma mano pažystamų. Tai šalis kuria galėtum pereiti ir be pinigų, o perėjes nebūtum labai sukūdes, nepasigirtum ir nakvynėmis gatvėse. Aš stengiausi pastovyklauti Irane, bet net pabandžius įsikurti vis kažkas ateidavo ir parsitempdavo namo. Šalis kurioje jautiesi labai saugiai, na neskaitant pergrustų kelių. Pasaulis nėra toks baisus, kaip mums bandoma parodyti per spalvotas dėžutes.

Man perėjimas Irano siena buvo nemenkas pasiekimas, visa kelionės atmosfera pasikeitė. Jau taip lengvai nebeapsisuksi ir namo nepabėgsi. Pasiekiau tokias vietas kur nuo šiol viskas labai skirsis nuo europos, o ir gausiu patikrinti visus musulmoniškus stereotipus. Vėl lyg pirma diena išvykus iš namų, jaudinanti nežinomybė.

Sieną perėjom apsirenge ilgomis kelnėmis ir maikutėmis su rankovėmis, prisidengiau ir tatuiruotes. Mat tokie įstatymai. Sutikome kelis Iraniečius dviratininkus, pasijuokė iš mūsų apdarų, sakosi nėra čia jau taip griežtai. Bridžai dar toleruojami, bet mano bėgimo šortai tikrai ne. Pirma kas krinta į akis, kad nėra viskas taip pigu kaip kiti sako, gana panašios kainos kaip ir visur. Pirma stotelė Marandas, pas warmshowerių legendą Akbarą. Mažiau nei per du metus narystės, jis jau priėmė nakvynei ir pamaitino virš 430-ies, dviratininkų. Netgi turi atsispauzdines visus jį aplankiusių dviratininkų nuotraukas. Daug pažystamu veidų, iš blogų kuriuos skaičiau ruošdamasis. Geras jausmas atsidurti namuose kuriuose jau lankėsi daugelis pasaulio tirynėtojų dviratininkų, kuriuos pats sekiau ir galvojau viena diena išdrysiu ir aš. Pats Akbaras turi parduotuvėlę ir yra maratonininkas, jo tikslas sudalyvauti sacharos maratone. Kuriam intensyviai ruošiasi, tik Irane daugiau bėdų kyla tvarkantis vizas nei fizinis pasiruošimas.

Marande susidūrėme su pirmais paleidimais nesusimokėjus iš parduotuvės. Tiesa vėliau paaiškėjo, jog tai Iranietiško etiketo kultūra, jie atsisako imti pinigus pirmus tris kartus. Tas pats su pakvietimais į namus ar maisto, bet jei po trečio karto vis dar siūloma gali drąsiai eiti. Kol šito nežinojome, kartais atsidurdavome kiriozinese situacijose į kurias nežinodavome kaip reaguoti. Kviečia mus vakarienės eilinis praeivis, na ir žinoma sutinkam, kely išmoksti tokiu progų nepraleidinėti. O pakvietes žmogus po mūsų sutikimo ima ir atsisveikina. Na bet mes juk nežinom jų papročių galėtu ir susiprasti, na bet patys kalti.

Aš iš šiaurės ir Irane man karšta. Tada dar nežinojau tikro karščio reikšmės. Netyčia susitranzavom sunkvežimi, juokaudami ištiesem ranka ir pirma mašina sustojo. Kad jau taip, likimas tarė savo žodį ir imetam dviračius. Vos pajudėjus, policijos postas ir vairuotojas gauna bauda, bet iš mūsu atsisako imti pinigus. Tada dar nežinojom trijų kartų taisyklės. Graužia sąžinė, pasižadu nebetranzuoti. Tabrize užsibūname kelias dienas pailsėti svečių namuose. Beveik įsidarbinome ten, nes gatvėse vis sutikdavome kitus dviratininkus ir parvesdavome į namus. Taip sutikome kivių porelę, austrą, dviratininka iš PAR, britą dviem pasais nes britams vizos neišduodamos ir Belga gryžtanti į namus po tryjų metų klajonių po aziją. Aš galvojau jog mano dviratis perkrautas, kol nesutikau šio brito, jis vežasi net kėdę ir ieškosi sulankstomo stalo. Belgas kelionėje išmokes turkų ir persų kalbas, įsimylėjas Iranietę, traukia namo kur bandys gyventi šeimynini gyvenimą su meilės emigrante. Kelias dienas praleidžiame kartu naršydami miestą ir diskutuodami apie gyvenimą ir kelionių trauką.

Akbaras parekomendavo dviračiu mechanika, kuris iš turistų neima pinigų už darbą. Pradėjus apžiurinėti sraigę, pakeitėm didžiają dalį detalių. Važiuodama sraigė vėl dainuoja. Iš tabrizo į Teheraną važiuojame autobusu, nes norime kuo greičiau susitvarkyti vidurio azijos vizas, nes jos užtrunka, o ir žiema į kalnus ateina.

Teheranas, visiškai pilkas, didelis miestas. Smogas mieste milžiniškas, o sumaišius su karščiu kvėpuoti labai sunku. Jose pagaunamas policijos už šortų nešiojima, bet susitaria jog iškarto eis persirengti. Iki uzbekistano ambasados teko važiuoti taksi pusantros valandos. Stano šalys apsaunkina vizų gavimą iki absurdo ribų. Uzbekistano ambasada dirba keturias valandas, Turkmenistano tris. Ir josnišdėstitos taip kad per diena nespėsi jų aplankyti. Tajikistano vizų išdavimas sustabdytas dėl viršūnių susitikimo. Kinijos vizos negaliu gauti be ambasados rašto, o lietuvos ambasados čia nėra. Tokie biurokratizmai gadina visa džiaugsma, gal praleides tris savaites ir susitvarkyčiau vizas, bet dar liktu gauti kinijos kirgiztane ir leidimas tashkente į pamyro greitkelį. Ne ačiu, gryšiu kai sunormalės tvarka. Keičiu sniegą į smėlį, ir traukiu link Omano. Apsisprendus labai palengvėjo, o tai vis galvoje sukosi vizos datos ir kita bereikalinga informacija. Jose prisijungia, nors jam kaip Ispanui lengviau gauti vizas, bet jis šiaip nemėgsta šalčio.

Džiugu palikti Teheraną. Bėda kad šalyje perdaug mašinų ir permažai kelių. Didžiaja dalimi, labai pavojinga vaźiuoti. Tad Iranui įveikti, maišome tranzavima su važiavimu. Ir nesigailėjome, nes nereikėjo pratęsinėti vizos, o ir į ką dairytis Irane nėra. Tiktu žodis tuśtuma, dešimtymis kilometrų nei šešėlio nerasi poilsiui. Tranzuodami, vakare vis atsidurdavome mieste vakarėjant, prakaituoti palapinėse nesinorėjo tad radom kitą išeiti ir pradėjom naudotis gaisrinėmis. Nebuvo gaisrinės atsisakiusios mus priimti, ir visada turėdavom gerą laiką kartu. Qom mieste gaisrinės mašina buvo aprodytas visas naktinis miestas. Tranzuoti Irane labai lengva, net su dviem dviračiais neužtrugdavome ilgai, visur pilna mėlinų furgonėlių.

Žvalgytis Irane nelabai yra į ką, bet Irane svarbiausia yra žmonės, jie sukuria nuostabią atmosferą atvykusiems. Jie gerbia atvykusius vien dėl to kad neklauso propagandoa ir ryžtasi išvysti jų šalį. Ir padarys viska kad tik padėtu. Esamu rėžimu, nesutikome patenkintu, visi nori permainu. Vienuose namuose būnant, per radija pranešė jog vienas lyderiu atsidūrė lygoninėje visa šeima pradėjo ploti katutėmis. Taip stipriai jie nori permainu, viresni visndar atsimena laisvą Iraną. Paskutinė revoliucija, buvo prieš keturiasdešimt metų. Iki tol nebuvo jokio moterų engimo ir bereikalingų taisyklių. Kaip ir Turkijoje, ir Irane visi šnabždasi apie perversmą. Sakonreligijos turėtu vienyti žmones, bet kuo toliau keliauju, tuo labiau įsitikinu kad religijos tik kiršina žmones. Net tie patys musulmonai, skirtingu pakraipų žudo vieni kitus Dievo vardu. Bet Irane, užklaustas religijos pasisakau esąs katalikas, nors kitur sakausi netikintis religija. Bet Irane žmonės sunkiai supranta, kaip galima būti be religijos, tad taip išvengiu daugiau klausimų.

Jau buvom pasryže stovyklauti parke, bet užklydes anglų mokytojas parsivedė mus namo ir priprašė pasilikti porai dienų, kad galėtu aprodyti miestą ir apylinkes. Perdaug neprieštaravom, geras maistas įdomus pašnekesiai. Sudalyvavome ir pokalbyje merginų mokykloje, teko aiškinti kodėl pasirinkome toki keliavimo būda ir šiaip apie viska po truputi. Merginos bandė užvesti pokalbį, apie moterų apdarus ir kaip jos nenori slėptis po sluoksniais paklodžių, bet ši tema buvo greitai uždrausta mokytojo. Merginos rodos puikiai išsilavinusios, aktyvios, bet jaučiasi slopinamos religijos. Nešioti spalvotą skarelę, tolygu būti hipsteriu. O jei pasirodytum neprisidengusi plaukų, gali ir tiesiai į kalejmą patekti. Moterys turi dengti plaukus, kiti apdarai, kai visiškai pasislepiama (burka) yra pačios moters pasirinkimas. Mes jas vadinome ninzėmis, aišku negarsiai.

Viena sutranzuota mašina, parsivežė mus į vestuvių šventę. Ragavom tradicinius patiekalus ir pramokom persiškų šokių. Kitame mieste, Lar. Nutiko keistas dalykas, kai privažiavusios merginos pasikvietė pas save namo. Irane kad merginos pirmos užkalbintu, galvojau neimanoma. Turėjom šiektiek pasislepti nuo kaimynų žvilgsnių. Bet namuose buvom supažindinti su visa šeima, ir giminėmis. Buvom tokie išvarge, kad vėsiame kambaryje po valgio taip ir užmigom. O vakare mums jau buvo suorganizuota ekskursija po miestą. Ir tai tik keli svetingumo pavyzdžiai, visada gaudavom kokių menkų dovanėlių ar pasiteiravimuo kuo žmonės galėtu mums padėti.

Pietinį Iraną, Bandar Abbas pasiekiame autobusu. Iš čia turi plaukti keltas į UAE. Neytikėtinas karštis, vėsiau nei dykumoje bet labai didelė drėgmė. Tad vos užsėdus ant dviračio ir maikutė ir kelnės jau šlapios, nors gręžk. Bet ir čia mums pasiseka, gan greit sustoja mašina su mumis pasisveikinti. Pasirodo jis matė mūsų nuotrauka iš draugo prieš kelias dienas. Tad pasikvietė į namus, ir padėjo nusipirkti bilietus ir visa kita. Geriausia kad turėjom kur prisiglausti per karščius, nakvoti lauke nepyragai. Gali užmigti tik paryčiais, bet tada geriausios valandos minimui, nes vėliau jau per karšta.

Žmonės peregyvena dėl vandens trūkumo, nors niekada čia nebuvo daug kritulių, bet būdavo bent kažkiek. Dabar per pastaruosius metus praktiškai nebelyja visiškai. Kitavertus, čia vienas blogiausiu orų kvėpuoti. Nuo perdidelio mašinu kiekio ir pigaus benzino visi važinėja tik maśinomis, net ir trumpas distancijas. Visur tvyro smogas. Nėra vandens, bet nesiima jokių priemoniu kad mažinti užterštumą. Galbūt karma šiektiek veikia.

Visur yra savi pliusai ir minusai. Irano žmonės svetingiausi kokius teko sutikti, na o nafta kažkada pasibaigs, gal nebus pervėlu.

UAE ir Omanas

Nuo šių metų lietuvos piliečiams vizos į emiratus nebereikalingos (iki 30 dienų). Jokių nesklandumų kertant sieną. Karšta, bet pakenčiama, žymiai geriau nei pietų Irane. Matomas aiškus skirtumas nuo Irano, gali užuosti pinigus visur aplinkui. Žmonės čia paskende savo darbuose, niekas nepasisveikins ar pasidomės kur traukiam. Kas nėra blogai, norisi šiektiek ir su savim pabūti. Tik paradoksalu, jog jei nori būti nepastebimas turi traukti į kuo didesnį miestą, o dykumoje sutiksi vieną žmogų per diena ir jis sutiks tave kaip šeimos narį.

Į Dubajų įvažiuojam naktį, per karšti nesimiegojo. Ir neapsirikom, Dubajaus dangoraižiai daug gražiau atrodo naktį, apšviesti įvairiomis šviesos instaliacijomis. Bet diena šie didieji pastatai niekuo nežavi, ir net nesinori čia pasilikti ilgėliau. Buvo mintys aplankyti ir Abu Dabi, bet matydami visur tuos pačius vienišus dangoraižius, pusiaukelėje apsisukam, vistek tai tik miestas ir pajudame tiesiai į Omaną. Mieste dar nusiperkame, bilietus iš Miskato į Jakartą. Yemenas šiuo metu šiektiek pavojingas, o ir aš supratau kad nelabai esu pritaikytas tokiam karščiui. Tad mintis pervažiuoti Afriką atidedu kitam kartui.

Atitolus nuo pagrindinių miestų sutinku pirmuosius laukinius kupranugarius. Romūs padarai, labai patiko juos stebėti. Kartais įvažiuojame į dykumas, nors nedidelės, bet jau neišsisuksi nuo minties jog esi toli, toli. Pagrindinėmis nakvynių vietomis tampa mečetės, nors į vidu ne musulmonams negalima. Ymamai (musulmonų šventikai) leidžia prisiglausti šalia, o kartais pasikviečia ir į savo namus. Mečetės dar gerai tuo jog gali rasti geriamo vandens, kitu atveju tektu jį visada pirkti. O ir žadintuvas galingas, per garsiakalbius jau penkta ryta grojamas kvietimas melstis. Tenka šiektiek pakoreguotivažiavimo grafiką, ryte iki vienuolyktos ryto numiname kiek galime daugiau, tada tenka daryti siesta iki 17val. ir vakare jau ieškome nakvynės.

Netoli Omano sienos užklumpa mūsoninė liūtis, buvo visai smagu atvėsti, bet vėjui įsisiautėjus teko glaustis mečetės tuolete su visais dviračiais. Omano siena kirsti labai paprasta, galėtu visur tokia sistema būti, visiems būtu daug paprasčiau. Atvyksti susimoki, ir ištiesi pasą vizai. Viskas, sveiki atvyke į Omaną. Apie Omaną buvau girdėjas daug puikių atsiliepimų, tai turbūt ir pakišo koją, nes tikėjausi perdaug. Žmonės geri, bet tokie super kaip girdėjau. Dar pačių Omaniečių šalyje labi menkas procentas, pagrindiniai gyventojai tai dėl darbo atvyke indai, bengaliečiai ir pakistaniečiai. Omanietį gali greit atpažinti iš raštuotų kepurėlių. Kelis kartus pasiseka įsiprašyti nakvynei, bet jau netaip paprasta tenka naudoti išmoktus triukus. Šiaip aš nieko prieš stovyklauti, ir normaliomis sąlygomis nesivarginčiau net ieškoti nakvynės viduje. Bet šioje šalyje be kondicionieriaus sunku gyventi, o ypač miegoti.

Irane moteris išvysti gan dažnai, kad ir prisidengusias, bet Omane jų beveik visai nematyti. Net kai būdavome pakviesti vakarienės, valgydavome tik su vyrais. Moterys valgydavo atskyrai ir net nepasirodydavo. Tiksliai nežinau, kiek žmonų leidžia įstatymai, bet buvome apsistoje pas vieną Ymamą su dvejomis žmonomis ir 14 vaikų. Taip, mažas kaimas namie.

Laiko iki skrydžio dar daug, nieko įdomaus Omane nerandame. O pailsėti hostelije neišeina, nes Omanas yra labai brangi šalis, kainos beveik kaip emyratuose. Nusprendžiame apvažiuoti šiaurinį Omaną ratu, gal rasime gerą vietą apsistoti. Bet planus pakoreguoja patekimas į avariją. Man nieko nenutiko tik keli nubrozdinimai, bet dviratis nukentėjo, buktuotas ratas ir plyše krepšiai. Mašina nesustoja. Neužilgo sustoja kita mašina kuri matė ivykį. Pasiseka, nuveža mane iki artimiausio miesto dviračiu parduotuvės, ir netgi duoda šiektiek pinigų tvarkymui. Dar būdamas šiektiek šoko būsenos, nesusivokiau tinkamai padėkoti, gerai jog turiu jo telefono numerį. Apie Omano dviračių parduotuves reikia paminėti, jog ten jokių tinkamų dalių nerasi. Dažniausiai viduje tik pora žaisliniu dviračiu. Bet bent pavyksta šiektiek ištiesinti ratą. Neberizikuoju daug važiuoti ir pasuku tiesiai į Muskatą. Bet po dviejų dienu, riedant nuokalne lūžta dar keli stipinai ir vėl pabyru ant kelio su visu bagažu. Nebegaliu toliau judėti. Susitranzuoju furgoną iki Orouosto, pavyksta rasti dar viena dviračiu meistrą, kuris antrą kartą ištiesina ratą. Dabar bent aplinkui galiu judėti, bet iš miesto jau tikrai nebeišvažiuosiu.

Dar visos dvi savaitės iki skrydžio. Galvojau reiks gyventi orouoste ar gatvėse aplinkui. Bet ir vėl pasiseka, bandant apsistoti mečetėje, mus užkalbina vietiniai, kurie atitempia šventiką ir išprašo mums kambarį gretimame pastate. Turime kondicionieriu pasislėpti nuo karščio, ir ramiai susipakuoti dviračius skrydžiui. Sunku pasakyti kiek laiko, pavyks pratempti šiame kambaryje, bet kiekviena diena kaip dovana.

Jei neišmokau keliauti lengvai, dabar būsiu priverstas. Lektuvo bagažas 37kg, dviratis su dėže -20kg. Jau išmečiau viska kas menkos vertės ar nebūtina, ir vistiek keliais kg per sunkus, tad turiu galvos skausmą ką čia išmetus, bet kad ir ką išmesiu teks pirkti Indonezijoje. Dar 11 dienų iki skrydžio, pagrindinis darbas supakuoti dviratį ir sumažinti bagažą.

Omanas pasirodė nuobodoka šalis, žmonės ryškiai neturi kuo užsiimti. Bet turbut todėl, jog daugelis gyventojų emigrantai ir pirmiausiai žiūri savo kišenę. Kaip bebūtu, bandau neleisti autoįvykiui formuoti mano vaizdo apie šalį. Nenoriu prisiminti Omano, kaip šalies kur mane pertrenkė. Nelaimingi asitikimai gali nutikti betkur, tad renkuosi prisiminti Omaną dėka tokių žmonių kurie sustojo man padėti nelaimėje, ar priėmė į savo namus.

Indonezijoje noriu sulėtėti, susitvarkyti dvirati ir pailsėti. Norisi pabėgti nuo šito karščio. Manau azija bus man kaip atostogos. 

P.S. Omane negalėjau kelti blogo įrašų. Ir jau nebereikia man atostogų, prisisėdėjau daugiau nei dvi savaites vienoje vietoje. Gyvendamas naktimis prie parduotuvės su paliktu wifi, dienomis miegodamas ir spoksodamas filmus kad tik prastumti laiką. Svajojiu kada galėsiu vėl sėstis ant sraigės ir minti į horizontą, stovyklauti ir sutikti naujus draugus.

Šiuo metu jau esu Jakartoje, tik dviratis dar nesutvarkytas:\ Paprastai orouosto aplinkoje būna žmonės gan rūstūs, bet ne indonezijoje, kolkas atrodo jog tai bus puiki, svetinga ir draugiška šalis. Soon..:)

Blogo pertrauka

Dėl retos galimybės pasijungti ar rasti kompiuteri stabdau blogą. Visada rašau užrašus sau, o galimybė juos perspausdinti pasitaiko retai. Tuo labiau paruošti juos kokybiškai ar su nuotraukomis.
Atsiradus galimybei juos paskelbsiu, bet kolkas daugiau mėgausiuos pačia kelione.
Šiuo metu esu Irane ir judu link arabų emyratų ir omano. Iš ten badysiu persikelti laivu ar lektuvu i Indoneziją. Bandysiu ten atrasti galimybes pasidalinti įspūdžiais.
Gruzija buvo kitokia patirtis,nes keliavome net dešimtyje dviratininku, armenijoje ir irane taippat nebesu vienas susijungem su ispanu pasidalinti šiektiek kilometrų.
Iki;)

Dviratininkų karavanas Gruzijoje

Batumije, susirinkome visas pulkas dviratininkų. Vos įvažiavus į miesto ribas, sutikome rusų porelę jau baigusia kelionę aplink Gruziją, o su jais ir Mark Wallis (vėliau tik Wallis), britas jau įveikes Š.Ameriką ir Afriką, ir dabar keliaujantis iki Singapūro. Pro šalį pralėkė ir Italas, tik susirinko kontaktus ir nurūko į Kiniją, jis jau su visomis vizomis pase, nėra reikalo užsibūti. Svečių namuose, pas mylinčią keliautojus šeimininkę Niną mūsų gretos dar pasipildė motociklininku Flavianu iš Olandijos, jo kelias per centrinę aziją, kiniją, tibetą, myanmarą į Tailandą didžiaja dalimi bekele. Susikirto keliai ir su trimis Mančesterio vaikinais, jau sutiktais Stambule. Mark, Russel ir Jacob, jau dešimt mėnesių savo žygyje į Australiją ( kolkas Australija, mat kaip ir visų kelyje planai dažnai kinta). Akimirkai buvo pasirodes ir Šveicaras vien Afrikoje suprakaitaves 86000km, bet jo nei vardo nepamenu, nes su juo gan sunkoka bendrauti, labai jau ekscentriška asmenybė. Na dar lyg būtu negana pasirodo ir Christianas su kuriuo jau dalinausi kilometrus Turkijoje, o su juo ir ispanas Jose žygyje į kiniją. Na kad visus jau miniu iškarto paminėsiu ir vėliau prisijungusia Olandų porelę, kuri ant dviraćių gyvena jau tris metus, buvo įstrige Afrikoje dėl kilusių konfliktų, tad dabar bando ją apvažiuoti iš kitos pusės.

Galėčiau ilgai pasakoti visų istorijas ir nuotykius, bet tai galėsiu papasakoti susitikus prie sulčių kokteilio. Išties visi įdomus, draugiški, mylintys gamtą, tiesiog geri žmonės vygdantys savo svajones ir norintys švaraus ir taikaus pasaulio. Buvo puiku susiburti į toki bendraminćių būrelį. Laikas kartu tiesiog skrieja. Greitai pasimiršta mano vienišos dienos, kažkur viduryje Turkijos. Bet visi mes atliekame savo keliones, tad palengva mūsų sumažėja, o ir aš pabėgau porai dienų atgal į Turkija pasiimti savo Irano vizą.

Davidas ir Holly siūlė nebeimti Irano vizos ir traukti su jais į Kazakstaną. Bet trauka Iranui stipresnė, labai jau noriu išvysti jį savo akimis. Irano vizos vaikymasis buvo 48 valandų maratonas po skirtingus miestus, aštuoniais autobusais, vienu taksi, ir susitranzuota policijos mašina. Daug laukimo stotyse, popierių pildymo ir nakvynė stoties pervystymo kambaryje iš kurio buvau išvytas tad teko griūti prie bendrai knarkiančiu ant grindų. Bet sargai papuolė nemėgstantys miego, ir pradėjo visiems tampyti už kulkšnų jau penkta ryto. Kad ir kaip išsekes pargryžtu pas visus laimingas su Irano viza.

Susimokėjau už Azebajdžano vizą, bet jos reikės laukti penkias dabo dienas. Nusprendžiam nebelaukti o judėti ir vėliau autobusu pasiūsti vieną žmogų susirinkti vizas. Didesnė grupė, daugiau ir bėdų, kadangi tik aš iš grupės kalbu rusiškai dažnai tenka vertėjo vaidmuo. Vienas gruzinu svetingumo pavizdys pasireiškė, kai teko sutvirtinti  įskilusi Holly dviračio rėmą. Suradus šaltkalvius, jie iškart metė kitus darbus, sutvarkė neimdami pinigų, pavaišino pietumis ir stikline alaus. Kiekvienas Gruzinas myli svečius ir stengiasi, kaip išmanydamas padėti. Dažnas klausimas, kaip mums patinka šalis. Jie jaučia didžiulį pasitenkinima, kai pagiri jų gražią šalį ir žmones.

Karavanas pajuda link Tbilisio, pietine Gruzija. Vaizdai gražiausi mano kelionėje, kalnų keliai kad ir nelengvi minti, bet apdovanojantys puikiais vaizdais. Stovyklauti vietas išsirinkti sunku, nes daug tinkamu vietų. Netoliese visada rasi šaltinį ar upę nusiprausti. Idealios sąlygos.

Grupėje judame lėčiau, bet visi geromis nuotaikomis. Šiektiek abejojau, kaip seksi važiavimas tokioje didelėje grupėje, bet galima pasirodo susiderinti. Markui subyrėjo galinis ratas, netoliese pavyko rasti kiniškų dviratininkų montuotojus kurie pakeitė ratą, bet visi supratom kad tokiu ratu toli nenuvažiuosi. Tik tikėjomės jog atlaikys iki tbilisio, kol galėsime pakeisti į tinkamą. Deja po dviejų dienu subyrėjo ir antrasis ratas, neliko nieko kito kaip sodinti Marka į pakeleivingą mašiną ir siūsti į sostinę. Aš pats peršalau, ir kelias dienas judėjau su temperatūra, keletas žmonių pasigavo bjauresnius virusus, tad teko imti priverstine išeigine, del kurios niekas nepriekaištavo. Kad ir buvo daug nesklandumu, mėgavomės tokia reta galimybe keliauti karavanu,kad ir perbalę, humoro niekas nepristigo.

Jau netoli Armėnijos pradėjau dvejoti ar noriu į Azerbajdźaną, juk Iranas iš čia jau taip arti, o ir vizos pasirodo nereikia. Niekas kitas neturi Irano vizos tik aš ir Jose. Nusprendžiam su Jose atsiskirti nuo grupės ir susitikti juos Pamyro greitkelį Tajikistane. Atsisveikinu ir neatsigręždamas judu į horizontą. Taip toli nuo namų, su žmonėmis labai greitai atsiranda stiprus ryšys, tad atsisveikinimai visada būna sunkūs. Galbūt mūsų keliai dar susikirs.

Turkija

Artėjant prie Turkijos sienos, pradėjo imti nerimas kad neturėjau dar nei vienos kiauros padangos. Per gerai klojasi viskas, tad nieko nuostabaus jog greit susilaukiau ko prašiausi. Vidury miškų, kelyje kur per diena išvysdavau vos penkis automobilius. Pasirodo vienintelėje srityje kur dviračio tvarkime jaučiausi pakankamai gerai, per atsipalaidavima pamiršau klijus, o atsarginės kameros kitokiais antgaliais. Išlindo pasiruošimo spragos. Parymojes ir padejaves pradėjau purtyti krepšius, kol aptikau čiužinio taisymo rinkini su klijais. Atsargumo dėliai stūmiausi dvirati iki pasienio miesto, kol radau ūkinių prekių parduotuvę. Bereikalo stūmiausi, ši padanga atlaikė iki vidurio turkijos.

Nuo sienos pasirinkau labai sudėtinga kelią, bet nuošalų ir gražų. Panašiai laiko praleisdavau stumdamas dviratį kiek ir ant jo sėdėdamas. Naktinis mečetčių šauksmas sudirgindavo vaizduote, ir pradžioje viskas atrodė gan mistiška. Tik daug vėliau jų garsas pradėjo erzinti, sužinojus jog niekas nesupranta kas ten šukaujama per garsiakalbius. Su keliautojais pokštavom, jog tai ateivių erdvėlaivių aikštelės ir jie taip bendrauja tarpusavyje. Mat skleidžiami garsai dažnai skiriasi, nuo vakarykščių, ar nuo vietos.

Stambulas didelio įspūdžio nepaliko, pergrūstas žmonių ir turistų, išpūstomis kainomis. Kaip ir dauguma didelių miestų. Patiko tik sutikti kiti keliautojai hostelije. Iš Irano ambasados buvau išgrūstas gan greit, pasirodo reikia gauti elektronini kodą pirma, kurį gauti reikia iš agentūros, aišku susimokėjus ir palaukus. O kadangi ramadanas, nepanašu kad reikalai greit judėtu. Pavarges nuo miesto smogo ir nenorėdamas minti pedalus per šį milžinišką miestą, persikeliu keltu į kitą marmaro upės krantą.

Kurį laiką mėgaujuosi vienatve ir buvimu vėl kelyje. Pietų turkija tai daugmaž dykvietės, kur sunku rasti pavėsi atsikvėpti. Po poros savaičių vienatvės užsinorėjau kompanijos ir poilsio, nes tarp vietiniu neatsirasdavo kalbančių angliškai, o ir dykumos išsekino. Bet likau apgautas warmshower hosto, du kartus sutartoje vietoje nepasirodė laiku. Nebėda susiradau kempinga, ir atradau jog esu šalia kapadokijos nacionalinio parko. Kuris yra gan gerai žinomas ir sutraukia gausius turistų kiekius. Tikrai tai buvo gražiausia mano aplankyta turkijos vieta, uolose irengti ištisi miestai po kuriuos smagu palandžioti, uolų išraižytas kraštovaizdis. Šiame parke sužinojau jog nevisi keliai man tinkami, papuoles į žygeivių taką, tekdavo pasinešti krepšius ir dvirati laiptais ir skardžiais. Gerai kad turistų netrūko, tad sulaugdavau pagalbos. Buvau smagiai įkliuves į korėjiečių grupę apsiginklavusią milžiniškais objektyvais, jiems pasirodžiau šiektiek egzotiškai tad turėjau pozuoti kalnų fone ir važinėti ratais. Patyriau ir nemenką traumą, pasitwmpiau raiščius užgriuvus dviraćiui ir nusiridenus nuo kalvos, dar jaučiu padarinius ir Armenijoje, bet rodos greit susitvarkys. Pabudes ryte slėnyje, iš savo hamako išvydau dešimtis oro balionų, sklendžiančių virš slėnio sutikti pirmūjų saulės spindulių.

Po kapadokijos prasidėjo nuobodžios atkarpos, o ir gavau elektroninį pranešimą jog Irano vizos reikalai dar užtruks apie tris savaites. Miestas kur turėjau atsiimti vizą jau buvo netoli, tad kad prastumti laiką pasukau tiesia linija iš turkijos pietų į šiaurę link juodosios jūros, žinodamas jog ten pravažiuoja daug dviratinkų vyliausi susirasti ir kompanijos kuriam laikui, pasidalinti keletai kilometrų. Ilgai laukti netrukau, gan greit sutikau Christian keliaujanti į Indiją, su juo pasidalinom tris dienas, tada sutikau David su Holly keliaujančius iš UK į Australiją. Su jais greit susidraugavom ir nusprendėm ilgesni laiką važiuoti drauge.

Superinė pora, pernai numynė 14000km vien europoje, David veža žmoną į Australiją. Su jais numyniau rekordinę sau dieną 173km, mat pakrantė gan plokščia ir nuobodi, tad norėjosi greičiau pabėgti į kitą šalį. Viza paruošta Iranui, bet dėl ramadano uždaryti ofisai, nusprendžiu nelaukti, o vėliau gryžti autobusu.

Turkija garsėja svetingumu, deja pats labai didelio svetingumo nepatyriau. Bet sutikti keliautojai sakėsi dažnai sulaukia kvietimu į namus. Gal dėlto jog dauguma keliauja porose ir tai suteikia pasitikėjima žmonėms. Kai dalinausi kilometrais su Holly ir Davidu taippat dažnai buvom kviečiami vakarienės ir nakvynės. Solo keliautojo turbut šiektiek prisibijama. Šiuo metu vyksta ir mongol rally, tad daug sutinkame keliaujančiu būtent dėl šio ralio, norėčiau ir pats kada jame sudalyvauti. Reikia tiesiog senos mašinos ir geros kompanijos ir iš UK trauki į Mongoliją.

http://www.nowhere2far.com - David and Holly blog

https://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157645691720116/ - turkijos foto albumas

Lietuva-Baltarusija-Ukraina-Moldova-Rumunija-Bulgarija

Sėdžiu vilos terasoje, šalia baseino, su vaizdu į miškingą slėnį. Po šilto dušo, sočių pusryčių ir su garuojančiu kavos puodeliu rankoje. Visiška kokofonija to, kaip gyvenau pastarąji mėnesį. Tad ir pačiam šis rytas rodos miglotas, lyg ir sapnas, nerealumo pojūtis neapleidžia. Bet nepabudau. Po mėnesio praleisto kelyje, stovyklaujant gamtoje ar prisiglaudžiant rastose pašiūrėse, užmiegant prie varlių kvarkimo ir prabundant su pirmaisiais saulės spinduliais ši prabanga rodos yra visiškai nereikalinga. Pradžioje jaučiuosi nejaukiai, toks pusiau laukinis patapęs, o va čia ir vėl įmestas į civilizaciją. Bet kelyje išmoksti atvira širdimi priimti pasitaikiusias likimo dovanas, o sunkumus įveikti. Tad kolkas mėgaujuosi suteiktu atokvėpiu, ir permastau kas spėjo nutikti per šį pirmąji mėnesį.

Vos antroji nakvynė, o tapo bene reikšmingiausiu įvykiu per visą laiką. Minčių ir apmastymų tėkmė pakrypo naujomis vagomis. Taigi pasisvečiavimas pas Kasparą, pamatytas gyvenimo būdas iškėlė vidinių konfliktų. Gal neverta man čia klajoti, apie savo erdve irgi ilgai masčiau, o dabar ir savomis akimis pamačiau, kaip neperdaug sudėtingai tai gali būti įvygdyta. Galiausiai vos nespjoviau į visą šį keliavimo reikalą ir negrįžau atgalios kurti namus. Kelias dienas kelyje garsiai su savimi diskutavau, plėšiausi tarp dviejų svajonių, kol priėjau išvados nedaryti skuboto sprendimo, juk laiko dar turiu tad kodel nepasimėgavus kelione, o apsispresiu tolėliau prie "Juodosios jūros".

Pirmają savaitę, nebuvo dienos be lietaus. Gal dėlto Baltarusija pasirodė niūroka, slegiama slogučio. Įtartinai pasirodė ir į betkokį pokalbį bandomas įterpti Lukašenka. Nieko bloga man ten nenutiko, bet jaučiau palengvėjima, išvažiavęs. Ukrainoje oras pragiedrėjo ir žmonės atšilo, Baltarusijoje buvau palydimas tik žvilgsniais, o čia jau vienas kitas įsidrasina ir pakalbinti. Palengva atgijo ir primiršta rusų kalbą, ir jau netrukus su pašnekovais galėjau gvildenti vis sudėtingesnes temas. Ar sėkmė lydėjo ar akis įgudo, bet Ukrainoje nakvynės buvo viena už kita geresnės. Vinnytsoje buvau priimtas dviračių entuziasto Vlodymyro ir jo šeimos. Vlodymyro buvau pamokytas dviračio priežiuros. Jis tik kraipė galva žiūrinėdamas į mano niekad nevalytą grandinę. Krapštimasis prie dviračio užtruko, tad po miestą daug neteko pavaikščioti, bet milžiniška fontaną ir laivų modelių parodą suspėjau apžiūrėti. O tada jau reikejo skubėti išminti iš miesto, nes Vlodymyrui teko išvykti. Jis dar mane palydėjo iki miesto ribos. Iškarto už Vinnytsos vos nenulėkiau nuo kelio purtomas elektros. Per kirkšnis ir rankas pradėjus krėsti elektrai vos išsilaikiau, tik sustojęs pagaliaunsupratau kas nutiko, ogi pravažiavau pro aukštos įtampos laidus. Dabar po jais važiuioju daug atsargiau, o jie visdar karts nuo karto nukrečia.

Jau pirmają dieną pajutau Moldovos svetingumą. Paprasčiausiai aplinkiniai žmonės pasišovė sumokėti už mano pirkinius, ir nebuvau išleistas iš parduotuvės kitaip. Visoje Moldovoje žmonės paliko šilta įspūdį, kartą buvau pakviestas praleisti naktį pas Sergėjaus šeimą. Labai įdomi pažintis, šiektiek net mistiška. Jei dar būčiau šiektiek vėliau važiaves per Moldovą, nebūtu reikėje ir parduotuvių, visos pakelės prisodintos riešutmedžiais ir slyvomis. Dar labai patogus dalykas, kad labai dažnai rasi prie kelio vandens šulinį.

Pasiekus Rumuniją džiugino, kad vėl galiu naudotis kreditine kortele. Mat Moldovoje vis sudarydavau eiles, kasininkės pasikviesdavo pagalbos ar atsiversdavo savo užrašus. Tokius mokėjimus, dariusios tik per apmokymus. Rumunai prie juodosios jūros rodos atsipalaidave ir šilti, dažnai mojuoja pravažiuojant. Prie jūros matyt populeresnis kelias keliautojams, tad sutinku ir pabendrauju vis su daugiau panašių keliautojų. Taip per keliasnsavaites prisirinkau kvietimų į įvairias šalis juos aplankyti. Dunojaus deltoje apsistojau kempinge, mat užsinorėjau dušo ir interneto. Civilizacijos įpročiai dar nepaleidžia, pirmas darbas atsisiūsti likusias "game of thrones" serijas. Kempingo šeiminkė Nina priėmė labai svetingai, jaudinosi dėl mano kelionės ir privertė pažadėti pranešti, kai gryšiu į namus.

Pasiekes Juodają jūrą, vėl galėjau mėgautis vandens skoniu. Ne dėlto, kad jis čia būtu skanesnis, o todėl kad dar būdamas Moldovoje apnuodijau visas gertuves jodu. Tik dabar jodo skonis išsisklaidė.

Pradėdamas kelione prisiplanuoji visokių nereikalingų dalykų, kuriuos greit reikia mesti lauk. Greit supranti, kad sąlygas diktuoja pati kelionė o ne tavo susikurti planai. Kelias puiki vieta savistabai, ir gyvenimo prioritetu nustatymui, laiko apmastyti kas tave daro laimingą ir ko nori iš gyvenimo yra pakankamai. Nors netrūksta ir kasdieniu rūpesčių apmastymams. O geriausi nutikimai įvygdavo kai sugebėdavau pasiduoti akimirkos instinktams, paleisdamas visus planus.

Esu dabar šiektiek už Varnos, mėnuo kelyje, įveikta ~ 2300km. Jau nekantrauju kada įriedėsiu į Stambulą. Išmokstu labiau džiaugtis kiekviena diena, pradedu labiau vertinti visus paliktus artimus žmones. Bet ir nesulaukiu ką likimas atneš toliau mano kelionėje.

Sutiktų žmonių įstorijos taippat labai įdomios, kurioms išpasakoti prireiktu marių laiko. Visiems linkiu kuo geriausios kloties jų kelyje.

Nuorodos:
Viešnagė Vinnytsoje, Vlodymyro straipsnis (rusų kalba): http://alkatrion.com/?p=44776
Nuotraukos: https://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157645741277624/

Stuff

Sraigė (Snail)

Dviratis: Fuji Nevada 2.1 26''
-Priekinis krepšys "PedalPro"
-Galinė bagažinė "Tubus Cargo"
-Priekiniai krepšių laikikliai "XLC"
-Borto kompiuteris "VDO MC 2.0 WR"

 Galiniai krepšiai: "Ortlieb Classic"
* Elektrą naudojantys dalykėliai

-Fotoaparatas Canon EOS 350D+50mm objektyvas
-Kišeninis fotoaparatas Sony CyberShot DSC-HX20V
-PowerAdd saulės baterija
-Seagate 500GB išorinis diskas
-Samsung mob. telefonai X2 su Travel SIM
-ASUS MemoPad 7'' HD
-Galvos lempelė (skaitimui)
-Baterijų pakrovėjas
-Diktofonas
-Terbelė su daugybe pakrovėju, laidelių ir elektros lizdų antgalių
-Prožektorius (pakraunamas)
-Prožektorius (prisukamas)
-Prožektorius (su baterijomis)
-Plaukų kirpimo mašinėlė "Remington"
-MP3 grotuvas
-Radijukas su saulės baterija

*Pramogų skyrelis
-Knygų ryšulėlis + kelio užrašai
-Žongliravimo kamuoliukai X3
-Lūpinė armonikėlė (Kam nors padovanosiu)
-Resistance bands (kai neturėsiu kur dėti energijos, užsipumpuosiu)

*Apranga
-Kelnės
-Slidininkų Thermal pokelnės
-Thermal ilgarankovė maikutė
-Šveicarų armijos kumštinės pirštinės
-Neperpučiama striukė
-Vilnos megztinis (plonas, bet šiltas)
-Trumparankovės maikės X2
-Daugiafunkcinės skarelės X2 + 1 žieminė
-Batai X2 poros (lengvi ir sunkūs)

*Be kategorijos
-Akiniai X2
-Dokumentų terbelė
-Dviračio taisymo knyga

Priekiniai krepšiai: Ortlieb City
*Dviračio (sraigės) priežiūra
-MultiTool "TopPeak Allien II"
-Mini replės
-Mini pompa
-Mini kirvukas/plaktukas
-Šešiakampių rinkinys
-Stipinai X20
-Stabdžių kaladėlės X4
-Grandinė
-Varžtai, veržlės (saujelė)
-Spyna su kodu
-Spyna su raktu
-Trosas "KryptoFlex"
-Metalo pynutė (apjuosti krepšiams)
-Kameros padangai X2
-Lopymo įranga
-Lipni juosta
-Plastikiniai užveržtukai
-Troselis stabdžiams
-Troselis bėgiams
-Tepalas

*Virtuvė + Išlikimas
-MSR viryklė + degalų buteliukas
-"Light My Fire" peilis su ugnies skeltuku
-Virimo puodas "Alpine" 775ml
-"LifeStraw" (vandens filtravimui iš neaiškių balų)
-Neperšlampami degtukai
-Kompasas
-"Sea To Summit" sulankstomas dubuo/pjaustimo lenta
-Įšlikimo kišeninis gidas
-Akiniai nuo saulės

*Visa kita
-Vaistinėlė
-Higienos krepšelis
-Antibakterinis kelioninis rankšluostis

Overboard

Borto krepšys: "OB" 60L
*Stovyklavimas
-Palapinė Coleman "Cobra"
-Tripodas
-Daugiafunkcinis Pončo
-"DD Hammock", hamakas/bivi
-Thermarest kilimėlis
-Sea To Summit Thermal miegmaišio įdėklas
-Miegmaišis Vango Ultralite 600
-Gelert tinklas nuo vabzdžių
-Ortlieb dykumų vandens maišas/dušas 10L
-Atsarginė padanga


* Į laisvas erdves maistas ir vanduo

svetimam mieste praėjo linksmas pašalietis

Stebint, ypač ryškų žvaigždėtą dangų, pro uolos urvo angą, bei visai šalia ošiant Atlanto vandenynui yra tokia naktis, kurią vertini ir viliesi dar ilgai prisiminti. Naktys, kaip šį pažadina pamirštas mintis, prisiminimus, bei plačią jausmų gamą.

Mąstau, kodėl sunkiai pavyksta susitelkti įprastoje aplinkoje, o kelionėse tarsi viskas išsifiltruoja ir gana lengva susikoncentruoti ieškant atsakymų į kankinančius klausimus. Kažkodėl, užsibuvus savo šiltuose, patogiuose namuose, retai kyla noras praleisti naktį sode, ar urve mąstant ko išties nori iš gyvenimo. Galbūt, todėl jog, užblokuojame tas mintis nesąmoningai, kadangi esame susikoncentrave į išlikimą, aplinkoje kurioje esame. Darbas, šeima, draugai. Ypač, jei tokiame rate sukames jau ilgą laiką, pasidaro vis sunkiau atrasti laiko tik sau, galbūt net atrodo jog nėra tam poreikio.

Retkarčiais, keikvienas gautu naudos iš vienatvės nepažystamoje aplinkoje praleides, bent pora dienų. Netgi svarbesnis dalykas, turbūt yra pakeisti aplinką. Labai greitai susivoki, jog nebėra reikalo mąstyti apie įprastus dalykus. Tarsi gryžti į vaikyste ir bandai susivokti ką išties nori šiandien veikti, nes staiga tai priklauso tik nuo tavęs, nebelieka pareigų. Lieki tu, ir ši diena, ir ką veiksi šiandien sprendi tu.

Keista pradžioje, juk tiek laiko praleidžiame dirbdami ar būdami aplinkoje, kur iš mūsų jau tikimasi daugiau ar mažiau nuspėjamų poelgių. Laisvė tampa, pasirinkimai kur šiandien nueisi pavalgyti ar koki filmą pažiūrėsi, kur šiais metais išvažiuosi savaitei su draugais ir t.t., nors tai visiškai neturi reikšmės, nes realiai tai juk taspats ciklas, keičiame tik pavadinimus.

Nebijokime pabūti vieni, svetimoje aplinkoje.  Mums, to reikia, kad prisimintume savo troškimus, kad vėl atrastume kiekvieną dieną. O miegoti paplūdymiuose ar vaikščioti per lietų, patogiau ne savo mieste.


Foto iš poilsio Lanzarotėje : http://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157640542105175/