Iranas toks koki nupasakoja pabuvoje keliautojai ir visiškai netoks, koki įsvaizduoja dauguma mano pažystamų. Tai šalis kuria galėtum pereiti ir be pinigų, o perėjes nebūtum labai sukūdes, nepasigirtum ir nakvynėmis gatvėse. Aš stengiausi pastovyklauti Irane, bet net pabandžius įsikurti vis kažkas ateidavo ir parsitempdavo namo. Šalis kurioje jautiesi labai saugiai, na neskaitant pergrustų kelių. Pasaulis nėra toks baisus, kaip mums bandoma parodyti per spalvotas dėžutes.
Man perėjimas Irano siena buvo nemenkas pasiekimas, visa kelionės atmosfera pasikeitė. Jau taip lengvai nebeapsisuksi ir namo nepabėgsi. Pasiekiau tokias vietas kur nuo šiol viskas labai skirsis nuo europos, o ir gausiu patikrinti visus musulmoniškus stereotipus. Vėl lyg pirma diena išvykus iš namų, jaudinanti nežinomybė.
Sieną perėjom apsirenge ilgomis kelnėmis ir maikutėmis su rankovėmis, prisidengiau ir tatuiruotes. Mat tokie įstatymai. Sutikome kelis Iraniečius dviratininkus, pasijuokė iš mūsų apdarų, sakosi nėra čia jau taip griežtai. Bridžai dar toleruojami, bet mano bėgimo šortai tikrai ne. Pirma kas krinta į akis, kad nėra viskas taip pigu kaip kiti sako, gana panašios kainos kaip ir visur. Pirma stotelė Marandas, pas warmshowerių legendą Akbarą. Mažiau nei per du metus narystės, jis jau priėmė nakvynei ir pamaitino virš 430-ies, dviratininkų. Netgi turi atsispauzdines visus jį aplankiusių dviratininkų nuotraukas. Daug pažystamu veidų, iš blogų kuriuos skaičiau ruošdamasis. Geras jausmas atsidurti namuose kuriuose jau lankėsi daugelis pasaulio tirynėtojų dviratininkų, kuriuos pats sekiau ir galvojau viena diena išdrysiu ir aš. Pats Akbaras turi parduotuvėlę ir yra maratonininkas, jo tikslas sudalyvauti sacharos maratone. Kuriam intensyviai ruošiasi, tik Irane daugiau bėdų kyla tvarkantis vizas nei fizinis pasiruošimas.
Marande susidūrėme su pirmais paleidimais nesusimokėjus iš parduotuvės. Tiesa vėliau paaiškėjo, jog tai Iranietiško etiketo kultūra, jie atsisako imti pinigus pirmus tris kartus. Tas pats su pakvietimais į namus ar maisto, bet jei po trečio karto vis dar siūloma gali drąsiai eiti. Kol šito nežinojome, kartais atsidurdavome kiriozinese situacijose į kurias nežinodavome kaip reaguoti. Kviečia mus vakarienės eilinis praeivis, na ir žinoma sutinkam, kely išmoksti tokiu progų nepraleidinėti. O pakvietes žmogus po mūsų sutikimo ima ir atsisveikina. Na bet mes juk nežinom jų papročių galėtu ir susiprasti, na bet patys kalti.
Aš iš šiaurės ir Irane man karšta. Tada dar nežinojau tikro karščio reikšmės. Netyčia susitranzavom sunkvežimi, juokaudami ištiesem ranka ir pirma mašina sustojo. Kad jau taip, likimas tarė savo žodį ir imetam dviračius. Vos pajudėjus, policijos postas ir vairuotojas gauna bauda, bet iš mūsu atsisako imti pinigus. Tada dar nežinojom trijų kartų taisyklės. Graužia sąžinė, pasižadu nebetranzuoti. Tabrize užsibūname kelias dienas pailsėti svečių namuose. Beveik įsidarbinome ten, nes gatvėse vis sutikdavome kitus dviratininkus ir parvesdavome į namus. Taip sutikome kivių porelę, austrą, dviratininka iš PAR, britą dviem pasais nes britams vizos neišduodamos ir Belga gryžtanti į namus po tryjų metų klajonių po aziją. Aš galvojau jog mano dviratis perkrautas, kol nesutikau šio brito, jis vežasi net kėdę ir ieškosi sulankstomo stalo. Belgas kelionėje išmokes turkų ir persų kalbas, įsimylėjas Iranietę, traukia namo kur bandys gyventi šeimynini gyvenimą su meilės emigrante. Kelias dienas praleidžiame kartu naršydami miestą ir diskutuodami apie gyvenimą ir kelionių trauką.
Akbaras parekomendavo dviračiu mechanika, kuris iš turistų neima pinigų už darbą. Pradėjus apžiurinėti sraigę, pakeitėm didžiają dalį detalių. Važiuodama sraigė vėl dainuoja. Iš tabrizo į Teheraną važiuojame autobusu, nes norime kuo greičiau susitvarkyti vidurio azijos vizas, nes jos užtrunka, o ir žiema į kalnus ateina.
Teheranas, visiškai pilkas, didelis miestas. Smogas mieste milžiniškas, o sumaišius su karščiu kvėpuoti labai sunku. Jose pagaunamas policijos už šortų nešiojima, bet susitaria jog iškarto eis persirengti. Iki uzbekistano ambasados teko važiuoti taksi pusantros valandos. Stano šalys apsaunkina vizų gavimą iki absurdo ribų. Uzbekistano ambasada dirba keturias valandas, Turkmenistano tris. Ir josnišdėstitos taip kad per diena nespėsi jų aplankyti. Tajikistano vizų išdavimas sustabdytas dėl viršūnių susitikimo. Kinijos vizos negaliu gauti be ambasados rašto, o lietuvos ambasados čia nėra. Tokie biurokratizmai gadina visa džiaugsma, gal praleides tris savaites ir susitvarkyčiau vizas, bet dar liktu gauti kinijos kirgiztane ir leidimas tashkente į pamyro greitkelį. Ne ačiu, gryšiu kai sunormalės tvarka. Keičiu sniegą į smėlį, ir traukiu link Omano. Apsisprendus labai palengvėjo, o tai vis galvoje sukosi vizos datos ir kita bereikalinga informacija. Jose prisijungia, nors jam kaip Ispanui lengviau gauti vizas, bet jis šiaip nemėgsta šalčio.
Džiugu palikti Teheraną. Bėda kad šalyje perdaug mašinų ir permažai kelių. Didžiaja dalimi, labai pavojinga vaźiuoti. Tad Iranui įveikti, maišome tranzavima su važiavimu. Ir nesigailėjome, nes nereikėjo pratęsinėti vizos, o ir į ką dairytis Irane nėra. Tiktu žodis tuśtuma, dešimtymis kilometrų nei šešėlio nerasi poilsiui. Tranzuodami, vakare vis atsidurdavome mieste vakarėjant, prakaituoti palapinėse nesinorėjo tad radom kitą išeiti ir pradėjom naudotis gaisrinėmis. Nebuvo gaisrinės atsisakiusios mus priimti, ir visada turėdavom gerą laiką kartu. Qom mieste gaisrinės mašina buvo aprodytas visas naktinis miestas. Tranzuoti Irane labai lengva, net su dviem dviračiais neužtrugdavome ilgai, visur pilna mėlinų furgonėlių.
Žvalgytis Irane nelabai yra į ką, bet Irane svarbiausia yra žmonės, jie sukuria nuostabią atmosferą atvykusiems. Jie gerbia atvykusius vien dėl to kad neklauso propagandoa ir ryžtasi išvysti jų šalį. Ir padarys viska kad tik padėtu. Esamu rėžimu, nesutikome patenkintu, visi nori permainu. Vienuose namuose būnant, per radija pranešė jog vienas lyderiu atsidūrė lygoninėje visa šeima pradėjo ploti katutėmis. Taip stipriai jie nori permainu, viresni visndar atsimena laisvą Iraną. Paskutinė revoliucija, buvo prieš keturiasdešimt metų. Iki tol nebuvo jokio moterų engimo ir bereikalingų taisyklių. Kaip ir Turkijoje, ir Irane visi šnabždasi apie perversmą. Sakonreligijos turėtu vienyti žmones, bet kuo toliau keliauju, tuo labiau įsitikinu kad religijos tik kiršina žmones. Net tie patys musulmonai, skirtingu pakraipų žudo vieni kitus Dievo vardu. Bet Irane, užklaustas religijos pasisakau esąs katalikas, nors kitur sakausi netikintis religija. Bet Irane žmonės sunkiai supranta, kaip galima būti be religijos, tad taip išvengiu daugiau klausimų.
Jau buvom pasryže stovyklauti parke, bet užklydes anglų mokytojas parsivedė mus namo ir priprašė pasilikti porai dienų, kad galėtu aprodyti miestą ir apylinkes. Perdaug neprieštaravom, geras maistas įdomus pašnekesiai. Sudalyvavome ir pokalbyje merginų mokykloje, teko aiškinti kodėl pasirinkome toki keliavimo būda ir šiaip apie viska po truputi. Merginos bandė užvesti pokalbį, apie moterų apdarus ir kaip jos nenori slėptis po sluoksniais paklodžių, bet ši tema buvo greitai uždrausta mokytojo. Merginos rodos puikiai išsilavinusios, aktyvios, bet jaučiasi slopinamos religijos. Nešioti spalvotą skarelę, tolygu būti hipsteriu. O jei pasirodytum neprisidengusi plaukų, gali ir tiesiai į kalejmą patekti. Moterys turi dengti plaukus, kiti apdarai, kai visiškai pasislepiama (burka) yra pačios moters pasirinkimas. Mes jas vadinome ninzėmis, aišku negarsiai.
Viena sutranzuota mašina, parsivežė mus į vestuvių šventę. Ragavom tradicinius patiekalus ir pramokom persiškų šokių. Kitame mieste, Lar. Nutiko keistas dalykas, kai privažiavusios merginos pasikvietė pas save namo. Irane kad merginos pirmos užkalbintu, galvojau neimanoma. Turėjom šiektiek pasislepti nuo kaimynų žvilgsnių. Bet namuose buvom supažindinti su visa šeima, ir giminėmis. Buvom tokie išvarge, kad vėsiame kambaryje po valgio taip ir užmigom. O vakare mums jau buvo suorganizuota ekskursija po miestą. Ir tai tik keli svetingumo pavyzdžiai, visada gaudavom kokių menkų dovanėlių ar pasiteiravimuo kuo žmonės galėtu mums padėti.
Pietinį Iraną, Bandar Abbas pasiekiame autobusu. Iš čia turi plaukti keltas į UAE. Neytikėtinas karštis, vėsiau nei dykumoje bet labai didelė drėgmė. Tad vos užsėdus ant dviračio ir maikutė ir kelnės jau šlapios, nors gręžk. Bet ir čia mums pasiseka, gan greit sustoja mašina su mumis pasisveikinti. Pasirodo jis matė mūsų nuotrauka iš draugo prieš kelias dienas. Tad pasikvietė į namus, ir padėjo nusipirkti bilietus ir visa kita. Geriausia kad turėjom kur prisiglausti per karščius, nakvoti lauke nepyragai. Gali užmigti tik paryčiais, bet tada geriausios valandos minimui, nes vėliau jau per karšta.
Žmonės peregyvena dėl vandens trūkumo, nors niekada čia nebuvo daug kritulių, bet būdavo bent kažkiek. Dabar per pastaruosius metus praktiškai nebelyja visiškai. Kitavertus, čia vienas blogiausiu orų kvėpuoti. Nuo perdidelio mašinu kiekio ir pigaus benzino visi važinėja tik maśinomis, net ir trumpas distancijas. Visur tvyro smogas. Nėra vandens, bet nesiima jokių priemoniu kad mažinti užterštumą. Galbūt karma šiektiek veikia.
Visur yra savi pliusai ir minusai. Irano žmonės svetingiausi kokius teko sutikti, na o nafta kažkada pasibaigs, gal nebus pervėlu.
