Nuo šių metų lietuvos piliečiams vizos į emiratus nebereikalingos (iki 30 dienų). Jokių nesklandumų kertant sieną. Karšta, bet pakenčiama, žymiai geriau nei pietų Irane. Matomas aiškus skirtumas nuo Irano, gali užuosti pinigus visur aplinkui. Žmonės čia paskende savo darbuose, niekas nepasisveikins ar pasidomės kur traukiam. Kas nėra blogai, norisi šiektiek ir su savim pabūti. Tik paradoksalu, jog jei nori būti nepastebimas turi traukti į kuo didesnį miestą, o dykumoje sutiksi vieną žmogų per diena ir jis sutiks tave kaip šeimos narį.
Į Dubajų įvažiuojam naktį, per karšti nesimiegojo. Ir neapsirikom, Dubajaus dangoraižiai daug gražiau atrodo naktį, apšviesti įvairiomis šviesos instaliacijomis. Bet diena šie didieji pastatai niekuo nežavi, ir net nesinori čia pasilikti ilgėliau. Buvo mintys aplankyti ir Abu Dabi, bet matydami visur tuos pačius vienišus dangoraižius, pusiaukelėje apsisukam, vistek tai tik miestas ir pajudame tiesiai į Omaną. Mieste dar nusiperkame, bilietus iš Miskato į Jakartą. Yemenas šiuo metu šiektiek pavojingas, o ir aš supratau kad nelabai esu pritaikytas tokiam karščiui. Tad mintis pervažiuoti Afriką atidedu kitam kartui.
Atitolus nuo pagrindinių miestų sutinku pirmuosius laukinius kupranugarius. Romūs padarai, labai patiko juos stebėti. Kartais įvažiuojame į dykumas, nors nedidelės, bet jau neišsisuksi nuo minties jog esi toli, toli. Pagrindinėmis nakvynių vietomis tampa mečetės, nors į vidu ne musulmonams negalima. Ymamai (musulmonų šventikai) leidžia prisiglausti šalia, o kartais pasikviečia ir į savo namus. Mečetės dar gerai tuo jog gali rasti geriamo vandens, kitu atveju tektu jį visada pirkti. O ir žadintuvas galingas, per garsiakalbius jau penkta ryta grojamas kvietimas melstis. Tenka šiektiek pakoreguotivažiavimo grafiką, ryte iki vienuolyktos ryto numiname kiek galime daugiau, tada tenka daryti siesta iki 17val. ir vakare jau ieškome nakvynės.
Netoli Omano sienos užklumpa mūsoninė liūtis, buvo visai smagu atvėsti, bet vėjui įsisiautėjus teko glaustis mečetės tuolete su visais dviračiais. Omano siena kirsti labai paprasta, galėtu visur tokia sistema būti, visiems būtu daug paprasčiau. Atvyksti susimoki, ir ištiesi pasą vizai. Viskas, sveiki atvyke į Omaną. Apie Omaną buvau girdėjas daug puikių atsiliepimų, tai turbūt ir pakišo koją, nes tikėjausi perdaug. Žmonės geri, bet tokie super kaip girdėjau. Dar pačių Omaniečių šalyje labi menkas procentas, pagrindiniai gyventojai tai dėl darbo atvyke indai, bengaliečiai ir pakistaniečiai. Omanietį gali greit atpažinti iš raštuotų kepurėlių. Kelis kartus pasiseka įsiprašyti nakvynei, bet jau netaip paprasta tenka naudoti išmoktus triukus. Šiaip aš nieko prieš stovyklauti, ir normaliomis sąlygomis nesivarginčiau net ieškoti nakvynės viduje. Bet šioje šalyje be kondicionieriaus sunku gyventi, o ypač miegoti.
Irane moteris išvysti gan dažnai, kad ir prisidengusias, bet Omane jų beveik visai nematyti. Net kai būdavome pakviesti vakarienės, valgydavome tik su vyrais. Moterys valgydavo atskyrai ir net nepasirodydavo. Tiksliai nežinau, kiek žmonų leidžia įstatymai, bet buvome apsistoje pas vieną Ymamą su dvejomis žmonomis ir 14 vaikų. Taip, mažas kaimas namie.
Laiko iki skrydžio dar daug, nieko įdomaus Omane nerandame. O pailsėti hostelije neišeina, nes Omanas yra labai brangi šalis, kainos beveik kaip emyratuose. Nusprendžiame apvažiuoti šiaurinį Omaną ratu, gal rasime gerą vietą apsistoti. Bet planus pakoreguoja patekimas į avariją. Man nieko nenutiko tik keli nubrozdinimai, bet dviratis nukentėjo, buktuotas ratas ir plyše krepšiai. Mašina nesustoja. Neužilgo sustoja kita mašina kuri matė ivykį. Pasiseka, nuveža mane iki artimiausio miesto dviračiu parduotuvės, ir netgi duoda šiektiek pinigų tvarkymui. Dar būdamas šiektiek šoko būsenos, nesusivokiau tinkamai padėkoti, gerai jog turiu jo telefono numerį. Apie Omano dviračių parduotuves reikia paminėti, jog ten jokių tinkamų dalių nerasi. Dažniausiai viduje tik pora žaisliniu dviračiu. Bet bent pavyksta šiektiek ištiesinti ratą. Neberizikuoju daug važiuoti ir pasuku tiesiai į Muskatą. Bet po dviejų dienu, riedant nuokalne lūžta dar keli stipinai ir vėl pabyru ant kelio su visu bagažu. Nebegaliu toliau judėti. Susitranzuoju furgoną iki Orouosto, pavyksta rasti dar viena dviračiu meistrą, kuris antrą kartą ištiesina ratą. Dabar bent aplinkui galiu judėti, bet iš miesto jau tikrai nebeišvažiuosiu.
Dar visos dvi savaitės iki skrydžio. Galvojau reiks gyventi orouoste ar gatvėse aplinkui. Bet ir vėl pasiseka, bandant apsistoti mečetėje, mus užkalbina vietiniai, kurie atitempia šventiką ir išprašo mums kambarį gretimame pastate. Turime kondicionieriu pasislėpti nuo karščio, ir ramiai susipakuoti dviračius skrydžiui. Sunku pasakyti kiek laiko, pavyks pratempti šiame kambaryje, bet kiekviena diena kaip dovana.
Jei neišmokau keliauti lengvai, dabar būsiu priverstas. Lektuvo bagažas 37kg, dviratis su dėže -20kg. Jau išmečiau viska kas menkos vertės ar nebūtina, ir vistiek keliais kg per sunkus, tad turiu galvos skausmą ką čia išmetus, bet kad ir ką išmesiu teks pirkti Indonezijoje. Dar 11 dienų iki skrydžio, pagrindinis darbas supakuoti dviratį ir sumažinti bagažą.
Omanas pasirodė nuobodoka šalis, žmonės ryškiai neturi kuo užsiimti. Bet turbut todėl, jog daugelis gyventojų emigrantai ir pirmiausiai žiūri savo kišenę. Kaip bebūtu, bandau neleisti autoįvykiui formuoti mano vaizdo apie šalį. Nenoriu prisiminti Omano, kaip šalies kur mane pertrenkė. Nelaimingi asitikimai gali nutikti betkur, tad renkuosi prisiminti Omaną dėka tokių žmonių kurie sustojo man padėti nelaimėje, ar priėmė į savo namus.
Indonezijoje noriu sulėtėti, susitvarkyti dvirati ir pailsėti. Norisi pabėgti nuo šito karščio. Manau azija bus man kaip atostogos.
P.S. Omane negalėjau kelti blogo įrašų. Ir jau nebereikia man atostogų, prisisėdėjau daugiau nei dvi savaites vienoje vietoje. Gyvendamas naktimis prie parduotuvės su paliktu wifi, dienomis miegodamas ir spoksodamas filmus kad tik prastumti laiką. Svajojiu kada galėsiu vėl sėstis ant sraigės ir minti į horizontą, stovyklauti ir sutikti naujus draugus.
Šiuo metu jau esu Jakartoje, tik dviratis dar nesutvarkytas:\ Paprastai orouosto aplinkoje būna žmonės gan rūstūs, bet ne indonezijoje, kolkas atrodo jog tai bus puiki, svetinga ir draugiška šalis. Soon..:)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą