Būti tikru pasaulio tyrinėtoju, jau nebeįmanoma. Tokiu tvirtu, degančiu viduje su stipria smalsumo ugnimi, tokiu pramuštgalvišku užsispyrimu įveikti šį nežinomą horizontą. Tokie tikrieji tyrinėtojai pasiryždavo iškeliauti metų metams, su miglotomis galimybėmis sugryžti. Visiškai be jokio kontakto su Namais. Jie išplaukdavo į vandenynus rizikuodami nukristi nuo pasaulio krąšto. Naujų žemių atradimas, reikšdavo susidūrimą su drakonais, milžinais ar magija. Tais laikais vieninteliai žemėlapiai, kuriuos pasiimdavo tyrinėtojas, būdavo tik tai, kuo jis tiki ęsant. Męs nebeturime tokių galimybių. Žemėlapiai neberodo "Terra incognita" plotų. Bet galime keliauti, dėl savo asmeninio tobulėjimo. Išsiveržti iš savo komforto zonos ir pažiūrėti iš kokio molio, esame drėbti. Kelkime sau iššūkius, kuriais nesame tikri ar sugebėsime įvygditi. Atraskime neišnaudotus rezervus, ir tapkime geresniais. Geresni kitiems, geresni gyvenimo kontrolėje, geresni džiaugtis diena. Tapkime tokiais, kokiais norime būti. Nors žemėlapiai jau sužymėti, tačiau dar turime savo drakonus ir milžinus, kuriuos turime įveikti.
Dar visai neseniai, planavau išvykti metams į Kanadą. Padirbsiu, pakeliausiu. O tada jau būsių pasiruošes tai visa pakeisiančiai "Kelionei". Besiklausantis Mohammed Ali kalbų ištraukų per pietų pertrauką:
“Impossible is just a big word thrown around by small men who find it easier to live in the world they’ve been given than to explore the power they have to change it. Impossible is not a fact. It’s an opinion. Impossible is not a declaration. It’s a dare. Impossible is potential. Impossible is temporary. Impossible is nothing.”
"He who is not courageous enough to take risks will accomplish nothing in life".
Nusprendžiau ruoštys nuotykiui, bet dvejonių ir streso apstu. Gali nutikti daugybė scenarijų, kai galbūt man nieko kito neliks, kaip tik grįžti nebaigus kelio. Nepradėjes ir nesužinosiu, ko esu vertas. Žinau tik tiek, jog stengsiuosi iš paskutiniųjų. Nors ir to nežinau. Mes niekas nieko nežinom ištikro. Tiesiog pradėsiu ir žiūrėsiu kas bus. Dėlto neieškau rėmėjų. Jei grįšiu anksčiau laiko, tai bus tik mano sprendimas. Pasilieku teisę, apsigalvoti ir panorėjus gryžti į namus anksčiau. Galutinio tikslo nėra, tikslas yra pradėti ir imti viską, ką tai atneš.
Taigi planuoju dviračiu pervažiuoti 5 žemynus. Galima trukmė 4-5 metai. Biudžetas ~13Lt dienai (iskaitant vizas, ir nenumatytus pirkinius).
Kad būtu drąsesnė pradžia pradedu ne vienas. Tryse minsime pedalus iki Odesos, o Odesoje teks atsisveikinti su draugaisi r pažiūrėti kas nutiks toliau.
Labai apytikslis maršrutas: http://routebuilder.org/esn
"I shall be gone and live, or stay and die"
Dar visai neseniai, planavau išvykti metams į Kanadą. Padirbsiu, pakeliausiu. O tada jau būsių pasiruošes tai visa pakeisiančiai "Kelionei". Besiklausantis Mohammed Ali kalbų ištraukų per pietų pertrauką:
“Impossible is just a big word thrown around by small men who find it easier to live in the world they’ve been given than to explore the power they have to change it. Impossible is not a fact. It’s an opinion. Impossible is not a declaration. It’s a dare. Impossible is potential. Impossible is temporary. Impossible is nothing.”
"He who is not courageous enough to take risks will accomplish nothing in life".
Suvokiau kad aš jau keli metai tokiame rate, pakeliauju ir vėl gryžtu į "9-5" katorgą. Suvokimas visai kas kita, nei pastebėjimas. Nes jau šimtą kartu sakiau sau, kad įstrigau šiame rate. Mačiau tai ir vis tikinau save, kad ištrūksiu, tik reikia dar pataupyti.. dar kažką išmokti... dar kažką sužinoti. Šį syki viskas buvo kiek kitaip. Užplūdo ramybė, skaidrumas. Jaučiausi visiškai priremtas prie sienos, ir žinojau kad nebegaliu bėgti, nuo šio šauksmo. Pasirodo, kai pasijaučiau visiškai beviltiškas, niekam tikes eilinis "9-5" katorgininkas, su žlugusiomis svajonėmis, kažkas pasikeitė. Aš nebebijojau. Po šios pietų pertraukos aš jau buvau kitoks. Dar nežinojau kokiam nuotykiui ryšiuosi, bet jau žinojau, kad esu pasiruošęs.
Nuotykių šauksmą turbūt gyvenime išgirstame kiekvienas. Vieni stipriau, kiti gal kiek silpniau. Tik nuo mūsų priklauso ar į jį atsiliepsime. Maniškis šauksmas, nebeleidžia man ramiai įsilieti į "normalų" gyvenimą. Tvirčiau apsispręsti pavyko pradėjus svarstyti kokios naudos galėtu duoti šis nuotykis:
- Tikiuosi tapti labiau savimi pasitikintis įvairiose gyvenimo situacijose.
- Pamatyti daugybe nuostabių žemės vietų, bei kultūrų. (Manau gal tada tapčiau sėslesnis ir galėčiau ramiau sau gyventi).
- Palavinti bendravimo įgūdžius. (Nelabai kaip man sekasi šioj sritį).
- Išpildyti vaikystės svajones, kas užaugo su knygomis, kaip "Vinetu", "Harka", bei Londono apsakymais, supras. :)
- Labiau jausti laiko tėkmę, tapti lėtesniu, mėgautis keikviena diena (gera ar bloga ji bebūtu).
- Pramoksiu tvarkyti dviratį. (kolkas tvirtai jaučiuosi tik klijuodamas kameras).
- Neišvykes, gailėčiausi ilga laiką.
- Sustiprėsiu fiziškai.
- Manau man tai patiks. (Pats svarbiausias argumentas)
- Alternatyvos nėra labai džiuginančios. Tikėtina 6 mėnesiai darbo/ 6 mėnesiai koks nuotykis. 50/50 sunkus toks gyvenimas.
- Tinkamas laikas. Nepavykus ir gryžus, dar turėsiu kokius 30 metų laiko darbui.
Taigi planuoju dviračiu pervažiuoti 5 žemynus. Galima trukmė 4-5 metai. Biudžetas ~13Lt dienai (iskaitant vizas, ir nenumatytus pirkinius).
Kad būtu drąsesnė pradžia pradedu ne vienas. Tryse minsime pedalus iki Odesos, o Odesoje teks atsisveikinti su draugaisi r pažiūrėti kas nutiks toliau.
Labai apytikslis maršrutas: http://routebuilder.org/esn
"I shall be gone and live, or stay and die"
