Lietuva-Baltarusija-Ukraina-Moldova-Rumunija-Bulgarija

Sėdžiu vilos terasoje, šalia baseino, su vaizdu į miškingą slėnį. Po šilto dušo, sočių pusryčių ir su garuojančiu kavos puodeliu rankoje. Visiška kokofonija to, kaip gyvenau pastarąji mėnesį. Tad ir pačiam šis rytas rodos miglotas, lyg ir sapnas, nerealumo pojūtis neapleidžia. Bet nepabudau. Po mėnesio praleisto kelyje, stovyklaujant gamtoje ar prisiglaudžiant rastose pašiūrėse, užmiegant prie varlių kvarkimo ir prabundant su pirmaisiais saulės spinduliais ši prabanga rodos yra visiškai nereikalinga. Pradžioje jaučiuosi nejaukiai, toks pusiau laukinis patapęs, o va čia ir vėl įmestas į civilizaciją. Bet kelyje išmoksti atvira širdimi priimti pasitaikiusias likimo dovanas, o sunkumus įveikti. Tad kolkas mėgaujuosi suteiktu atokvėpiu, ir permastau kas spėjo nutikti per šį pirmąji mėnesį.

Vos antroji nakvynė, o tapo bene reikšmingiausiu įvykiu per visą laiką. Minčių ir apmastymų tėkmė pakrypo naujomis vagomis. Taigi pasisvečiavimas pas Kasparą, pamatytas gyvenimo būdas iškėlė vidinių konfliktų. Gal neverta man čia klajoti, apie savo erdve irgi ilgai masčiau, o dabar ir savomis akimis pamačiau, kaip neperdaug sudėtingai tai gali būti įvygdyta. Galiausiai vos nespjoviau į visą šį keliavimo reikalą ir negrįžau atgalios kurti namus. Kelias dienas kelyje garsiai su savimi diskutavau, plėšiausi tarp dviejų svajonių, kol priėjau išvados nedaryti skuboto sprendimo, juk laiko dar turiu tad kodel nepasimėgavus kelione, o apsispresiu tolėliau prie "Juodosios jūros".

Pirmają savaitę, nebuvo dienos be lietaus. Gal dėlto Baltarusija pasirodė niūroka, slegiama slogučio. Įtartinai pasirodė ir į betkokį pokalbį bandomas įterpti Lukašenka. Nieko bloga man ten nenutiko, bet jaučiau palengvėjima, išvažiavęs. Ukrainoje oras pragiedrėjo ir žmonės atšilo, Baltarusijoje buvau palydimas tik žvilgsniais, o čia jau vienas kitas įsidrasina ir pakalbinti. Palengva atgijo ir primiršta rusų kalbą, ir jau netrukus su pašnekovais galėjau gvildenti vis sudėtingesnes temas. Ar sėkmė lydėjo ar akis įgudo, bet Ukrainoje nakvynės buvo viena už kita geresnės. Vinnytsoje buvau priimtas dviračių entuziasto Vlodymyro ir jo šeimos. Vlodymyro buvau pamokytas dviračio priežiuros. Jis tik kraipė galva žiūrinėdamas į mano niekad nevalytą grandinę. Krapštimasis prie dviračio užtruko, tad po miestą daug neteko pavaikščioti, bet milžiniška fontaną ir laivų modelių parodą suspėjau apžiūrėti. O tada jau reikejo skubėti išminti iš miesto, nes Vlodymyrui teko išvykti. Jis dar mane palydėjo iki miesto ribos. Iškarto už Vinnytsos vos nenulėkiau nuo kelio purtomas elektros. Per kirkšnis ir rankas pradėjus krėsti elektrai vos išsilaikiau, tik sustojęs pagaliaunsupratau kas nutiko, ogi pravažiavau pro aukštos įtampos laidus. Dabar po jais važiuioju daug atsargiau, o jie visdar karts nuo karto nukrečia.

Jau pirmają dieną pajutau Moldovos svetingumą. Paprasčiausiai aplinkiniai žmonės pasišovė sumokėti už mano pirkinius, ir nebuvau išleistas iš parduotuvės kitaip. Visoje Moldovoje žmonės paliko šilta įspūdį, kartą buvau pakviestas praleisti naktį pas Sergėjaus šeimą. Labai įdomi pažintis, šiektiek net mistiška. Jei dar būčiau šiektiek vėliau važiaves per Moldovą, nebūtu reikėje ir parduotuvių, visos pakelės prisodintos riešutmedžiais ir slyvomis. Dar labai patogus dalykas, kad labai dažnai rasi prie kelio vandens šulinį.

Pasiekus Rumuniją džiugino, kad vėl galiu naudotis kreditine kortele. Mat Moldovoje vis sudarydavau eiles, kasininkės pasikviesdavo pagalbos ar atsiversdavo savo užrašus. Tokius mokėjimus, dariusios tik per apmokymus. Rumunai prie juodosios jūros rodos atsipalaidave ir šilti, dažnai mojuoja pravažiuojant. Prie jūros matyt populeresnis kelias keliautojams, tad sutinku ir pabendrauju vis su daugiau panašių keliautojų. Taip per keliasnsavaites prisirinkau kvietimų į įvairias šalis juos aplankyti. Dunojaus deltoje apsistojau kempinge, mat užsinorėjau dušo ir interneto. Civilizacijos įpročiai dar nepaleidžia, pirmas darbas atsisiūsti likusias "game of thrones" serijas. Kempingo šeiminkė Nina priėmė labai svetingai, jaudinosi dėl mano kelionės ir privertė pažadėti pranešti, kai gryšiu į namus.

Pasiekes Juodają jūrą, vėl galėjau mėgautis vandens skoniu. Ne dėlto, kad jis čia būtu skanesnis, o todėl kad dar būdamas Moldovoje apnuodijau visas gertuves jodu. Tik dabar jodo skonis išsisklaidė.

Pradėdamas kelione prisiplanuoji visokių nereikalingų dalykų, kuriuos greit reikia mesti lauk. Greit supranti, kad sąlygas diktuoja pati kelionė o ne tavo susikurti planai. Kelias puiki vieta savistabai, ir gyvenimo prioritetu nustatymui, laiko apmastyti kas tave daro laimingą ir ko nori iš gyvenimo yra pakankamai. Nors netrūksta ir kasdieniu rūpesčių apmastymams. O geriausi nutikimai įvygdavo kai sugebėdavau pasiduoti akimirkos instinktams, paleisdamas visus planus.

Esu dabar šiektiek už Varnos, mėnuo kelyje, įveikta ~ 2300km. Jau nekantrauju kada įriedėsiu į Stambulą. Išmokstu labiau džiaugtis kiekviena diena, pradedu labiau vertinti visus paliktus artimus žmones. Bet ir nesulaukiu ką likimas atneš toliau mano kelionėje.

Sutiktų žmonių įstorijos taippat labai įdomios, kurioms išpasakoti prireiktu marių laiko. Visiems linkiu kuo geriausios kloties jų kelyje.

Nuorodos:
Viešnagė Vinnytsoje, Vlodymyro straipsnis (rusų kalba): http://alkatrion.com/?p=44776
Nuotraukos: https://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157645741277624/