2014 m. lapkričio 13 d., ketvirtadienis

Nukariaujančios Indonezijos šypsenos

Dvi nuobodčios ir karštos savaitės Omane, praslinko ypač lėtai. Džiaugiuosi tik, kad pasiseke su sutiktais žmonėmis ir turėjome dienomus kur pasislėpti nuo karščio. Naktis leizdavome prie kelionių agentūrų durų, skolindamiesi internetą. Kažkodėl Omane, niekas nenori dalintis wifi kodais. Taip pakeitem penkias vietas, kai buvome pagauti, ir kodai pakeisti.
Supakuotas dviratis svėrė daugiau nei tikėjausi, tad teko palikti net ir svarbesnius daiktus, bet pavyko prasmukti su palapine, kuria jau ruošiausi palikti. Skrydis Qataro avialinijomis. Turiu pripažinti, taip prabangiai dar neteko skristi. Skrydis buvo kaip mažas kurortas, mums atpratusiems nuo paprasčiausių patogumų.

Pirmas tris nakis Indonezijoje, nakvodavome orouoste. Visai kaip viešbutis, su internetu, oro kondicioniuorium ir visais patogumais, tik lova - suoliukas, bet tas jau seniai nebebėda. Nors ir sunkiai bet dviratį pavyko suvarkyti, tiesa ratas dabar idėtas 32iejų stipinų, vietoj 36. Na ir atlaikė jis man beveik visą Indoneziją, lūžo stipinai vėl tik netoli uosto. Ir vėl kelio dievas nusišypso, nes lūžau prie vienintelės tinkamos dviračių parduotuvės 500km spinduliu. Nebedaug dalių liko nepakeistų, mano Sraigei. Prieš vygdamas į Myanmarą, noriu būti užtikrintas, tad malaizijoje bandysiu visiškai perkonstruoti dvirati, ir liks tik remas ir priekinis ratas nepakeisti. Dabar moku už mažą investiciją prieš kelionę, būtu sutaupe rūpesčiu nusipirkti labiau pritaikytą dviratį, tačiau tada dar visiškai nenutuokiau ko noriu iš dviračio. Bet tai tik įrodmas, jog tie kas turi kelionių trauką savyje, gali daryti bet kokiomis priemonėmis, svarbu tik pradėti.

Jausmai Indonezijai mišrus, sumišusi meilė su erzuliu. Norėjau pavartoti žodį neapykantą, bet tai būtu per stipru. Pirmomis dienomis, nuoširdžiai įsimylėjau Indoneziją ir jos žmones. Hello mister šūksnius ir rodoma dėmesį, dėl tų pačių priežaščių po mėnesio aš jau viriau įniršiu. Išseko energijos ištekliai, sustiprėjo poreikis būti vienam. Stodavau pailsėti slėpdamasis nuo žmonių, tas sunkiai pavygdavo, kiekviena mašina talžo garso signala, prispaudžia tave visiškai prie krašto ir paklausia how are you, ir nelaukia atsakymo nuvažiuoja, nes atsakymo dažniausiai vistiek nesupras. Bet negali jų nemylėti, jie viska daro nuoširdžiai, ir net jei mane tai pradėjo erzinti primenu sau jog gal aš jam pirmas užsienietis ir stengiuoai išlikti mandagus. Budavo situaciju kai visiškai nesuprasdami kas vyksta, jie šypsosi ir nieko nevyksta. Sunku paaiškinti, pabandysiu pavyzdžiu: Jose norejo atblokuoti savo telefona, į apple store sako no problem. Ir sėdim su nekalbančia mergina kuri tik šypsosi. Darosi nuobodoka, gal galime eiti? - taip, gryškit po dviejų valandų.
Gryžus. Telefonui nieko nepadaryta. Bet šypsenos nedingsta. Susiradom gretimose parduotuvese angliškai šiektiek kalbanti kad išverstu. Ok, no problem pabandysim. Po kiek laiko, atneša visiškai ištrinta Jose telefona, su neatblokuota kortele. Su šypsena, not possible. Jose net ispaniškai pradėjo kalbėti, bet kaip stebėtojui man buvo labai linksma. O prieš išeinant standartinis prašymas: photo mister. Ir tai gerai apibūdina visa Indoneziją, jie gali daug nesuprasti, bet jie visada stengsis padaryti viską ką gali, ir nesiliaus šypsojesi, net jei dažnai tik padidina problemą. Bet jau kartojuosi, na negali ant jų pykti, nes jų pastangos nuoširdžios, onšypsenos nukariaujančios.

Nuo Jakartos, jau netoli ir Sumatros sala. Pakeliui, dažnai esam priimami žmonių nakvynei. Būdavo, susiringdavo ir visas kaimelis ar mokykla ateidavo aplankyti. Tegdavo kalbėti mokyklose, anglų kursuose. Vaikai čia ypač mieli, ir jų begalė, nors sako yra įvesta dviejų vaikų taisyklė, bet jos laikomasi mažai. Sumatroje sutinkam vietinį dviratininką kuris, važiuoja iš Balio į Ashe (vieta šiaurėje, kur buvo tsunamis). Pora dienu praleidžiam su juo, apsistodami pas jo pažystamus, taip susipažinom su indonezijos dviratininku bendruomene, dovanų gavau gerus pedalus, mat manieji lūžo. Važiuoti per sumatra tai lyg linksmieji kalneliai, visada kyli ir leidies, lygių vietų būna retai. Jose apsinuodijus apsistojam viešbuti, ten susipažystam su policininke mergina, kuri pakviečia apsilankyti Benkulu mieste. Apnakvyndina offise, čia prasitesiam ir vizas. Prašoma kyšiu, bet nepasiduodam. Geriau užtruksim ilgiau, laikausi tokios nuomones niekad neduoti kyšiu, nes taip tik palaikai toki elgesi, o ir iš sekančio keliautojo kitakart paprašytu jau daugiau. Stebina, kad kyšio prašoma visiškai atvirai ir už standartine procedūra, atsisakius moketi viza kuri padaroma tą pačią dieną vilkinama iki rytojaus. Nieko, laikas tai valiuta kurią aš turiu. Tik išėjas pastebėjau, jog imigracijos pastatas apkabinėtas anti korupcinais plakatais, - panelė įronija. Benkulu sutinkam kitą dviratininką, Timmie iš olandijaus jau 2,5 metai kelyje. Sutapimas ar ne, Irane sutikau jo geriausią draugą, kuris jau trys metai kelyje. Jie ilga laika keliavo kartu. Taigi puiki Indoneziečių draugų kompanija, trys dviratininkai ir musulmonų nauji metai. Geras laikas, įdomios istorijos. Esam pavaišinami vakariene tikrame restorane. Po ilgo laiko, maisto tik iš gatvės matyt atpratau, ir gan sunkiai skrandis prieme tokį maistą.

Prasideda liūčių sezonas, tad po piet visada ateina lietus. Pasiekus Padanga, pradedam sutikti daugiau turistų, dauguma banglentininkai vykstantys į salas ar jūrininkai. Mane ypač domina laivų tranzavimas, ir sutiktas Italas kuris jau metus taip keliauja suteikė daug naudingos informacijos, gimė kelios naujos kelionių idėjos. Padange, nera daug ko pamatyti bet pasiliekam vien tam kad pabūti ramiai užsidarius nuo žmonių. Per visą sumatrą tęsiasi kalnų masyvas, netoks ir aukštas, bet statčiais šlaitais. Atgaivinu Irane ištobulintus sunkvežimių gaudymo įgudžius. Linksmaisiais kalneliais pasiekiam Bukitingi, ir einu susitikti su Mimi. Timo rekomenduota draugė, auginanti našlaiti giboniuką Boti. Gan greit susidraugaujam, pradžioje esu švelniai apkandžiojimas, bet Mimi nuramina taip jis susipažysta. Rodos jam patiko mano barzda ir jis vis ieškodavo kažko joje, taip kartais ir sėdėdavom taršydami vienas kito kailius. Ikalbėjau Jose pasilikti dar dienai ir tai buvo puikus sprendimas, palike dviračius su Mimi sėdam ant motorolerių ir aplankom apylinkes. Šiaurės sumatra labai graži, o gal tai dėl kalnų, juose visada jaučiuosi labai gerai. Botis visur keliauja kartu, sunku nupasokti koks jis panašus į maža vaiką. Emocijų spektras ir elgesys, gyvūnai turi turėti tas pačias teisias kaip žmonės. Išvaizda tai neskirtumas.
Nors esu sau pasižadėjas nelankyti zoologijis sodų, Mimi krautuvėlė yra jame, na ir nereikejo moketi už bilietą tad pasidairiau. Ir nuomonės nepakeičiau, nebenoriu juose lankytis. Gyvūnų liūdesys tvyro ore, slogūs nuobodulio kankinami žvilgsniai, siūbavimas į mintyse skambanti ritmą, - liūdnas vaizdas. Nors zoologijos sodai ir sakosi saugantys juos nuo medžiotojų, bent aš rinkčiausi surizikuoti nei praleisti likusi gyvenima prirakintam saugiai prie grandinės. Esu pakviestas stebėti dramblių plovimo, pradžioje pasirodė kaip smagi atrakcija juk drambliai mėgsta maudynes. Bet likau nusivyles ir išėjau gan greitai. Maudynės, tai padaryta atrakcija turistams surinkti daugiau pinigų. Grandinės nenuimamos, netgi išmokyti kelių šokio judesių (kas mane labiausiai ir supygdė), palinksminti susirinkusiems. Žmonės ten dirbantys, tiesiog stengiasi pagerinti gyvūnu laika čia, bet sistemos pakeisti negali. Ne, zoologijos sodai neman, nebenoriu juose lankytis. Visa ko jie moko vaikus, tai kad gyvūnas žemesnės kategorijos ir galima laikyti jį narve ir "grožėtis".

Po Bukitingi, aptinkam Harou slėni su devyniais kriokliais, po vienu iš jų ir apsistojam. Su vietiniu draugu įkopiau į krioklio viršu, kur susidares naturalus baseinas ir puikus vaizdas į slėni. Man tai buvo išties, sunkus kopimas, su prisitraukimais, isyžergimais tarp uolų ir laikymosi už lyjanų, bet mano draugas galėjo bėgte užbėgti. Pradžioje planas buvo eiti vienam, bet džiagiuosi jog jis nusprendė mane palydėti, greičiausiai bučiau ir pasiklydes ar užstriges kur. Laikas Indonezijoje eina į pabaigą, paskutini kartą suvalgau savo mėgstamiausią patekalą " Gado gado". Tai makaronai, ryžiai, daržovės sumaišyti su riešutu kremu. Nebūčiau sugalvojes tokio mikso pats, bet tikrai skanu. Iš naujo draugo įsigyju ir naują aksesuarą dviračiui, Indėnų vadą Mukomuko, dar žinomą kaip vėjo banglentininkas, erelio akis, pasikinkęs vėją, ir The Bastard. Negalėjau atsispirti, Indėnai visada žadino mano fantaziją, dabar keliausiu su Indėnu vadu.

Pražiopsojau ekvatoriaus ženkla, bet jį kirtau. Šiektiek pajaučiau kaip gyvena žmonės čia apačioje, laikas gryžti į labiau pažystama pusę. Bet turiu jausmą, kad dar gryšiu, atidžiau pasidairyti po pietų pusrutulį. Po kelių valandų, jau pasieksių Singapūra, visada stengiuosi vengti miestų, bet Singapūrą visai noriu išvysti, kažkaip tikiuosi jis bus kitoks miestas. Kaip bebūtu, su Sraige galim greit  pabėgti, jei lūkesčiai nepasitvirtins.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą