Batumije, susirinkome visas pulkas dviratininkų. Vos įvažiavus į miesto ribas, sutikome rusų porelę jau baigusia kelionę aplink Gruziją, o su jais ir Mark Wallis (vėliau tik Wallis), britas jau įveikes Š.Ameriką ir Afriką, ir dabar keliaujantis iki Singapūro. Pro šalį pralėkė ir Italas, tik susirinko kontaktus ir nurūko į Kiniją, jis jau su visomis vizomis pase, nėra reikalo užsibūti. Svečių namuose, pas mylinčią keliautojus šeimininkę Niną mūsų gretos dar pasipildė motociklininku Flavianu iš Olandijos, jo kelias per centrinę aziją, kiniją, tibetą, myanmarą į Tailandą didžiaja dalimi bekele. Susikirto keliai ir su trimis Mančesterio vaikinais, jau sutiktais Stambule. Mark, Russel ir Jacob, jau dešimt mėnesių savo žygyje į Australiją ( kolkas Australija, mat kaip ir visų kelyje planai dažnai kinta). Akimirkai buvo pasirodes ir Šveicaras vien Afrikoje suprakaitaves 86000km, bet jo nei vardo nepamenu, nes su juo gan sunkoka bendrauti, labai jau ekscentriška asmenybė. Na dar lyg būtu negana pasirodo ir Christianas su kuriuo jau dalinausi kilometrus Turkijoje, o su juo ir ispanas Jose žygyje į kiniją. Na kad visus jau miniu iškarto paminėsiu ir vėliau prisijungusia Olandų porelę, kuri ant dviraćių gyvena jau tris metus, buvo įstrige Afrikoje dėl kilusių konfliktų, tad dabar bando ją apvažiuoti iš kitos pusės.
Galėčiau ilgai pasakoti visų istorijas ir nuotykius, bet tai galėsiu papasakoti susitikus prie sulčių kokteilio. Išties visi įdomus, draugiški, mylintys gamtą, tiesiog geri žmonės vygdantys savo svajones ir norintys švaraus ir taikaus pasaulio. Buvo puiku susiburti į toki bendraminćių būrelį. Laikas kartu tiesiog skrieja. Greitai pasimiršta mano vienišos dienos, kažkur viduryje Turkijos. Bet visi mes atliekame savo keliones, tad palengva mūsų sumažėja, o ir aš pabėgau porai dienų atgal į Turkija pasiimti savo Irano vizą.
Davidas ir Holly siūlė nebeimti Irano vizos ir traukti su jais į Kazakstaną. Bet trauka Iranui stipresnė, labai jau noriu išvysti jį savo akimis. Irano vizos vaikymasis buvo 48 valandų maratonas po skirtingus miestus, aštuoniais autobusais, vienu taksi, ir susitranzuota policijos mašina. Daug laukimo stotyse, popierių pildymo ir nakvynė stoties pervystymo kambaryje iš kurio buvau išvytas tad teko griūti prie bendrai knarkiančiu ant grindų. Bet sargai papuolė nemėgstantys miego, ir pradėjo visiems tampyti už kulkšnų jau penkta ryto. Kad ir kaip išsekes pargryžtu pas visus laimingas su Irano viza.
Susimokėjau už Azebajdžano vizą, bet jos reikės laukti penkias dabo dienas. Nusprendžiam nebelaukti o judėti ir vėliau autobusu pasiūsti vieną žmogų susirinkti vizas. Didesnė grupė, daugiau ir bėdų, kadangi tik aš iš grupės kalbu rusiškai dažnai tenka vertėjo vaidmuo. Vienas gruzinu svetingumo pavizdys pasireiškė, kai teko sutvirtinti įskilusi Holly dviračio rėmą. Suradus šaltkalvius, jie iškart metė kitus darbus, sutvarkė neimdami pinigų, pavaišino pietumis ir stikline alaus. Kiekvienas Gruzinas myli svečius ir stengiasi, kaip išmanydamas padėti. Dažnas klausimas, kaip mums patinka šalis. Jie jaučia didžiulį pasitenkinima, kai pagiri jų gražią šalį ir žmones.
Karavanas pajuda link Tbilisio, pietine Gruzija. Vaizdai gražiausi mano kelionėje, kalnų keliai kad ir nelengvi minti, bet apdovanojantys puikiais vaizdais. Stovyklauti vietas išsirinkti sunku, nes daug tinkamu vietų. Netoliese visada rasi šaltinį ar upę nusiprausti. Idealios sąlygos.
Grupėje judame lėčiau, bet visi geromis nuotaikomis. Šiektiek abejojau, kaip seksi važiavimas tokioje didelėje grupėje, bet galima pasirodo susiderinti. Markui subyrėjo galinis ratas, netoliese pavyko rasti kiniškų dviratininkų montuotojus kurie pakeitė ratą, bet visi supratom kad tokiu ratu toli nenuvažiuosi. Tik tikėjomės jog atlaikys iki tbilisio, kol galėsime pakeisti į tinkamą. Deja po dviejų dienu subyrėjo ir antrasis ratas, neliko nieko kito kaip sodinti Marka į pakeleivingą mašiną ir siūsti į sostinę. Aš pats peršalau, ir kelias dienas judėjau su temperatūra, keletas žmonių pasigavo bjauresnius virusus, tad teko imti priverstine išeigine, del kurios niekas nepriekaištavo. Kad ir buvo daug nesklandumu, mėgavomės tokia reta galimybe keliauti karavanu,kad ir perbalę, humoro niekas nepristigo.
Jau netoli Armėnijos pradėjau dvejoti ar noriu į Azerbajdźaną, juk Iranas iš čia jau taip arti, o ir vizos pasirodo nereikia. Niekas kitas neturi Irano vizos tik aš ir Jose. Nusprendžiam su Jose atsiskirti nuo grupės ir susitikti juos Pamyro greitkelį Tajikistane. Atsisveikinu ir neatsigręždamas judu į horizontą. Taip toli nuo namų, su žmonėmis labai greitai atsiranda stiprus ryšys, tad atsisveikinimai visada būna sunkūs. Galbūt mūsų keliai dar susikirs.
