UAE ir Omanas

Nuo šių metų lietuvos piliečiams vizos į emiratus nebereikalingos (iki 30 dienų). Jokių nesklandumų kertant sieną. Karšta, bet pakenčiama, žymiai geriau nei pietų Irane. Matomas aiškus skirtumas nuo Irano, gali užuosti pinigus visur aplinkui. Žmonės čia paskende savo darbuose, niekas nepasisveikins ar pasidomės kur traukiam. Kas nėra blogai, norisi šiektiek ir su savim pabūti. Tik paradoksalu, jog jei nori būti nepastebimas turi traukti į kuo didesnį miestą, o dykumoje sutiksi vieną žmogų per diena ir jis sutiks tave kaip šeimos narį.

Į Dubajų įvažiuojam naktį, per karšti nesimiegojo. Ir neapsirikom, Dubajaus dangoraižiai daug gražiau atrodo naktį, apšviesti įvairiomis šviesos instaliacijomis. Bet diena šie didieji pastatai niekuo nežavi, ir net nesinori čia pasilikti ilgėliau. Buvo mintys aplankyti ir Abu Dabi, bet matydami visur tuos pačius vienišus dangoraižius, pusiaukelėje apsisukam, vistek tai tik miestas ir pajudame tiesiai į Omaną. Mieste dar nusiperkame, bilietus iš Miskato į Jakartą. Yemenas šiuo metu šiektiek pavojingas, o ir aš supratau kad nelabai esu pritaikytas tokiam karščiui. Tad mintis pervažiuoti Afriką atidedu kitam kartui.

Atitolus nuo pagrindinių miestų sutinku pirmuosius laukinius kupranugarius. Romūs padarai, labai patiko juos stebėti. Kartais įvažiuojame į dykumas, nors nedidelės, bet jau neišsisuksi nuo minties jog esi toli, toli. Pagrindinėmis nakvynių vietomis tampa mečetės, nors į vidu ne musulmonams negalima. Ymamai (musulmonų šventikai) leidžia prisiglausti šalia, o kartais pasikviečia ir į savo namus. Mečetės dar gerai tuo jog gali rasti geriamo vandens, kitu atveju tektu jį visada pirkti. O ir žadintuvas galingas, per garsiakalbius jau penkta ryta grojamas kvietimas melstis. Tenka šiektiek pakoreguotivažiavimo grafiką, ryte iki vienuolyktos ryto numiname kiek galime daugiau, tada tenka daryti siesta iki 17val. ir vakare jau ieškome nakvynės.

Netoli Omano sienos užklumpa mūsoninė liūtis, buvo visai smagu atvėsti, bet vėjui įsisiautėjus teko glaustis mečetės tuolete su visais dviračiais. Omano siena kirsti labai paprasta, galėtu visur tokia sistema būti, visiems būtu daug paprasčiau. Atvyksti susimoki, ir ištiesi pasą vizai. Viskas, sveiki atvyke į Omaną. Apie Omaną buvau girdėjas daug puikių atsiliepimų, tai turbūt ir pakišo koją, nes tikėjausi perdaug. Žmonės geri, bet tokie super kaip girdėjau. Dar pačių Omaniečių šalyje labi menkas procentas, pagrindiniai gyventojai tai dėl darbo atvyke indai, bengaliečiai ir pakistaniečiai. Omanietį gali greit atpažinti iš raštuotų kepurėlių. Kelis kartus pasiseka įsiprašyti nakvynei, bet jau netaip paprasta tenka naudoti išmoktus triukus. Šiaip aš nieko prieš stovyklauti, ir normaliomis sąlygomis nesivarginčiau net ieškoti nakvynės viduje. Bet šioje šalyje be kondicionieriaus sunku gyventi, o ypač miegoti.

Irane moteris išvysti gan dažnai, kad ir prisidengusias, bet Omane jų beveik visai nematyti. Net kai būdavome pakviesti vakarienės, valgydavome tik su vyrais. Moterys valgydavo atskyrai ir net nepasirodydavo. Tiksliai nežinau, kiek žmonų leidžia įstatymai, bet buvome apsistoje pas vieną Ymamą su dvejomis žmonomis ir 14 vaikų. Taip, mažas kaimas namie.

Laiko iki skrydžio dar daug, nieko įdomaus Omane nerandame. O pailsėti hostelije neišeina, nes Omanas yra labai brangi šalis, kainos beveik kaip emyratuose. Nusprendžiame apvažiuoti šiaurinį Omaną ratu, gal rasime gerą vietą apsistoti. Bet planus pakoreguoja patekimas į avariją. Man nieko nenutiko tik keli nubrozdinimai, bet dviratis nukentėjo, buktuotas ratas ir plyše krepšiai. Mašina nesustoja. Neužilgo sustoja kita mašina kuri matė ivykį. Pasiseka, nuveža mane iki artimiausio miesto dviračiu parduotuvės, ir netgi duoda šiektiek pinigų tvarkymui. Dar būdamas šiektiek šoko būsenos, nesusivokiau tinkamai padėkoti, gerai jog turiu jo telefono numerį. Apie Omano dviračių parduotuves reikia paminėti, jog ten jokių tinkamų dalių nerasi. Dažniausiai viduje tik pora žaisliniu dviračiu. Bet bent pavyksta šiektiek ištiesinti ratą. Neberizikuoju daug važiuoti ir pasuku tiesiai į Muskatą. Bet po dviejų dienu, riedant nuokalne lūžta dar keli stipinai ir vėl pabyru ant kelio su visu bagažu. Nebegaliu toliau judėti. Susitranzuoju furgoną iki Orouosto, pavyksta rasti dar viena dviračiu meistrą, kuris antrą kartą ištiesina ratą. Dabar bent aplinkui galiu judėti, bet iš miesto jau tikrai nebeišvažiuosiu.

Dar visos dvi savaitės iki skrydžio. Galvojau reiks gyventi orouoste ar gatvėse aplinkui. Bet ir vėl pasiseka, bandant apsistoti mečetėje, mus užkalbina vietiniai, kurie atitempia šventiką ir išprašo mums kambarį gretimame pastate. Turime kondicionieriu pasislėpti nuo karščio, ir ramiai susipakuoti dviračius skrydžiui. Sunku pasakyti kiek laiko, pavyks pratempti šiame kambaryje, bet kiekviena diena kaip dovana.

Jei neišmokau keliauti lengvai, dabar būsiu priverstas. Lektuvo bagažas 37kg, dviratis su dėže -20kg. Jau išmečiau viska kas menkos vertės ar nebūtina, ir vistiek keliais kg per sunkus, tad turiu galvos skausmą ką čia išmetus, bet kad ir ką išmesiu teks pirkti Indonezijoje. Dar 11 dienų iki skrydžio, pagrindinis darbas supakuoti dviratį ir sumažinti bagažą.

Omanas pasirodė nuobodoka šalis, žmonės ryškiai neturi kuo užsiimti. Bet turbut todėl, jog daugelis gyventojų emigrantai ir pirmiausiai žiūri savo kišenę. Kaip bebūtu, bandau neleisti autoįvykiui formuoti mano vaizdo apie šalį. Nenoriu prisiminti Omano, kaip šalies kur mane pertrenkė. Nelaimingi asitikimai gali nutikti betkur, tad renkuosi prisiminti Omaną dėka tokių žmonių kurie sustojo man padėti nelaimėje, ar priėmė į savo namus.

Indonezijoje noriu sulėtėti, susitvarkyti dvirati ir pailsėti. Norisi pabėgti nuo šito karščio. Manau azija bus man kaip atostogos. 

P.S. Omane negalėjau kelti blogo įrašų. Ir jau nebereikia man atostogų, prisisėdėjau daugiau nei dvi savaites vienoje vietoje. Gyvendamas naktimis prie parduotuvės su paliktu wifi, dienomis miegodamas ir spoksodamas filmus kad tik prastumti laiką. Svajojiu kada galėsiu vėl sėstis ant sraigės ir minti į horizontą, stovyklauti ir sutikti naujus draugus.

Šiuo metu jau esu Jakartoje, tik dviratis dar nesutvarkytas:\ Paprastai orouosto aplinkoje būna žmonės gan rūstūs, bet ne indonezijoje, kolkas atrodo jog tai bus puiki, svetinga ir draugiška šalis. Soon..:)

Blogo pertrauka

Dėl retos galimybės pasijungti ar rasti kompiuteri stabdau blogą. Visada rašau užrašus sau, o galimybė juos perspausdinti pasitaiko retai. Tuo labiau paruošti juos kokybiškai ar su nuotraukomis.
Atsiradus galimybei juos paskelbsiu, bet kolkas daugiau mėgausiuos pačia kelione.
Šiuo metu esu Irane ir judu link arabų emyratų ir omano. Iš ten badysiu persikelti laivu ar lektuvu i Indoneziją. Bandysiu ten atrasti galimybes pasidalinti įspūdžiais.
Gruzija buvo kitokia patirtis,nes keliavome net dešimtyje dviratininku, armenijoje ir irane taippat nebesu vienas susijungem su ispanu pasidalinti šiektiek kilometrų.
Iki;)

Dviratininkų karavanas Gruzijoje

Batumije, susirinkome visas pulkas dviratininkų. Vos įvažiavus į miesto ribas, sutikome rusų porelę jau baigusia kelionę aplink Gruziją, o su jais ir Mark Wallis (vėliau tik Wallis), britas jau įveikes Š.Ameriką ir Afriką, ir dabar keliaujantis iki Singapūro. Pro šalį pralėkė ir Italas, tik susirinko kontaktus ir nurūko į Kiniją, jis jau su visomis vizomis pase, nėra reikalo užsibūti. Svečių namuose, pas mylinčią keliautojus šeimininkę Niną mūsų gretos dar pasipildė motociklininku Flavianu iš Olandijos, jo kelias per centrinę aziją, kiniją, tibetą, myanmarą į Tailandą didžiaja dalimi bekele. Susikirto keliai ir su trimis Mančesterio vaikinais, jau sutiktais Stambule. Mark, Russel ir Jacob, jau dešimt mėnesių savo žygyje į Australiją ( kolkas Australija, mat kaip ir visų kelyje planai dažnai kinta). Akimirkai buvo pasirodes ir Šveicaras vien Afrikoje suprakaitaves 86000km, bet jo nei vardo nepamenu, nes su juo gan sunkoka bendrauti, labai jau ekscentriška asmenybė. Na dar lyg būtu negana pasirodo ir Christianas su kuriuo jau dalinausi kilometrus Turkijoje, o su juo ir ispanas Jose žygyje į kiniją. Na kad visus jau miniu iškarto paminėsiu ir vėliau prisijungusia Olandų porelę, kuri ant dviraćių gyvena jau tris metus, buvo įstrige Afrikoje dėl kilusių konfliktų, tad dabar bando ją apvažiuoti iš kitos pusės.

Galėčiau ilgai pasakoti visų istorijas ir nuotykius, bet tai galėsiu papasakoti susitikus prie sulčių kokteilio. Išties visi įdomus, draugiški, mylintys gamtą, tiesiog geri žmonės vygdantys savo svajones ir norintys švaraus ir taikaus pasaulio. Buvo puiku susiburti į toki bendraminćių būrelį. Laikas kartu tiesiog skrieja. Greitai pasimiršta mano vienišos dienos, kažkur viduryje Turkijos. Bet visi mes atliekame savo keliones, tad palengva mūsų sumažėja, o ir aš pabėgau porai dienų atgal į Turkija pasiimti savo Irano vizą.

Davidas ir Holly siūlė nebeimti Irano vizos ir traukti su jais į Kazakstaną. Bet trauka Iranui stipresnė, labai jau noriu išvysti jį savo akimis. Irano vizos vaikymasis buvo 48 valandų maratonas po skirtingus miestus, aštuoniais autobusais, vienu taksi, ir susitranzuota policijos mašina. Daug laukimo stotyse, popierių pildymo ir nakvynė stoties pervystymo kambaryje iš kurio buvau išvytas tad teko griūti prie bendrai knarkiančiu ant grindų. Bet sargai papuolė nemėgstantys miego, ir pradėjo visiems tampyti už kulkšnų jau penkta ryto. Kad ir kaip išsekes pargryžtu pas visus laimingas su Irano viza.

Susimokėjau už Azebajdžano vizą, bet jos reikės laukti penkias dabo dienas. Nusprendžiam nebelaukti o judėti ir vėliau autobusu pasiūsti vieną žmogų susirinkti vizas. Didesnė grupė, daugiau ir bėdų, kadangi tik aš iš grupės kalbu rusiškai dažnai tenka vertėjo vaidmuo. Vienas gruzinu svetingumo pavizdys pasireiškė, kai teko sutvirtinti  įskilusi Holly dviračio rėmą. Suradus šaltkalvius, jie iškart metė kitus darbus, sutvarkė neimdami pinigų, pavaišino pietumis ir stikline alaus. Kiekvienas Gruzinas myli svečius ir stengiasi, kaip išmanydamas padėti. Dažnas klausimas, kaip mums patinka šalis. Jie jaučia didžiulį pasitenkinima, kai pagiri jų gražią šalį ir žmones.

Karavanas pajuda link Tbilisio, pietine Gruzija. Vaizdai gražiausi mano kelionėje, kalnų keliai kad ir nelengvi minti, bet apdovanojantys puikiais vaizdais. Stovyklauti vietas išsirinkti sunku, nes daug tinkamu vietų. Netoliese visada rasi šaltinį ar upę nusiprausti. Idealios sąlygos.

Grupėje judame lėčiau, bet visi geromis nuotaikomis. Šiektiek abejojau, kaip seksi važiavimas tokioje didelėje grupėje, bet galima pasirodo susiderinti. Markui subyrėjo galinis ratas, netoliese pavyko rasti kiniškų dviratininkų montuotojus kurie pakeitė ratą, bet visi supratom kad tokiu ratu toli nenuvažiuosi. Tik tikėjomės jog atlaikys iki tbilisio, kol galėsime pakeisti į tinkamą. Deja po dviejų dienu subyrėjo ir antrasis ratas, neliko nieko kito kaip sodinti Marka į pakeleivingą mašiną ir siūsti į sostinę. Aš pats peršalau, ir kelias dienas judėjau su temperatūra, keletas žmonių pasigavo bjauresnius virusus, tad teko imti priverstine išeigine, del kurios niekas nepriekaištavo. Kad ir buvo daug nesklandumu, mėgavomės tokia reta galimybe keliauti karavanu,kad ir perbalę, humoro niekas nepristigo.

Jau netoli Armėnijos pradėjau dvejoti ar noriu į Azerbajdźaną, juk Iranas iš čia jau taip arti, o ir vizos pasirodo nereikia. Niekas kitas neturi Irano vizos tik aš ir Jose. Nusprendžiam su Jose atsiskirti nuo grupės ir susitikti juos Pamyro greitkelį Tajikistane. Atsisveikinu ir neatsigręždamas judu į horizontą. Taip toli nuo namų, su žmonėmis labai greitai atsiranda stiprus ryšys, tad atsisveikinimai visada būna sunkūs. Galbūt mūsų keliai dar susikirs.

Turkija

Artėjant prie Turkijos sienos, pradėjo imti nerimas kad neturėjau dar nei vienos kiauros padangos. Per gerai klojasi viskas, tad nieko nuostabaus jog greit susilaukiau ko prašiausi. Vidury miškų, kelyje kur per diena išvysdavau vos penkis automobilius. Pasirodo vienintelėje srityje kur dviračio tvarkime jaučiausi pakankamai gerai, per atsipalaidavima pamiršau klijus, o atsarginės kameros kitokiais antgaliais. Išlindo pasiruošimo spragos. Parymojes ir padejaves pradėjau purtyti krepšius, kol aptikau čiužinio taisymo rinkini su klijais. Atsargumo dėliai stūmiausi dvirati iki pasienio miesto, kol radau ūkinių prekių parduotuvę. Bereikalo stūmiausi, ši padanga atlaikė iki vidurio turkijos.

Nuo sienos pasirinkau labai sudėtinga kelią, bet nuošalų ir gražų. Panašiai laiko praleisdavau stumdamas dviratį kiek ir ant jo sėdėdamas. Naktinis mečetčių šauksmas sudirgindavo vaizduote, ir pradžioje viskas atrodė gan mistiška. Tik daug vėliau jų garsas pradėjo erzinti, sužinojus jog niekas nesupranta kas ten šukaujama per garsiakalbius. Su keliautojais pokštavom, jog tai ateivių erdvėlaivių aikštelės ir jie taip bendrauja tarpusavyje. Mat skleidžiami garsai dažnai skiriasi, nuo vakarykščių, ar nuo vietos.

Stambulas didelio įspūdžio nepaliko, pergrūstas žmonių ir turistų, išpūstomis kainomis. Kaip ir dauguma didelių miestų. Patiko tik sutikti kiti keliautojai hostelije. Iš Irano ambasados buvau išgrūstas gan greit, pasirodo reikia gauti elektronini kodą pirma, kurį gauti reikia iš agentūros, aišku susimokėjus ir palaukus. O kadangi ramadanas, nepanašu kad reikalai greit judėtu. Pavarges nuo miesto smogo ir nenorėdamas minti pedalus per šį milžinišką miestą, persikeliu keltu į kitą marmaro upės krantą.

Kurį laiką mėgaujuosi vienatve ir buvimu vėl kelyje. Pietų turkija tai daugmaž dykvietės, kur sunku rasti pavėsi atsikvėpti. Po poros savaičių vienatvės užsinorėjau kompanijos ir poilsio, nes tarp vietiniu neatsirasdavo kalbančių angliškai, o ir dykumos išsekino. Bet likau apgautas warmshower hosto, du kartus sutartoje vietoje nepasirodė laiku. Nebėda susiradau kempinga, ir atradau jog esu šalia kapadokijos nacionalinio parko. Kuris yra gan gerai žinomas ir sutraukia gausius turistų kiekius. Tikrai tai buvo gražiausia mano aplankyta turkijos vieta, uolose irengti ištisi miestai po kuriuos smagu palandžioti, uolų išraižytas kraštovaizdis. Šiame parke sužinojau jog nevisi keliai man tinkami, papuoles į žygeivių taką, tekdavo pasinešti krepšius ir dvirati laiptais ir skardžiais. Gerai kad turistų netrūko, tad sulaugdavau pagalbos. Buvau smagiai įkliuves į korėjiečių grupę apsiginklavusią milžiniškais objektyvais, jiems pasirodžiau šiektiek egzotiškai tad turėjau pozuoti kalnų fone ir važinėti ratais. Patyriau ir nemenką traumą, pasitwmpiau raiščius užgriuvus dviraćiui ir nusiridenus nuo kalvos, dar jaučiu padarinius ir Armenijoje, bet rodos greit susitvarkys. Pabudes ryte slėnyje, iš savo hamako išvydau dešimtis oro balionų, sklendžiančių virš slėnio sutikti pirmūjų saulės spindulių.

Po kapadokijos prasidėjo nuobodžios atkarpos, o ir gavau elektroninį pranešimą jog Irano vizos reikalai dar užtruks apie tris savaites. Miestas kur turėjau atsiimti vizą jau buvo netoli, tad kad prastumti laiką pasukau tiesia linija iš turkijos pietų į šiaurę link juodosios jūros, žinodamas jog ten pravažiuoja daug dviratinkų vyliausi susirasti ir kompanijos kuriam laikui, pasidalinti keletai kilometrų. Ilgai laukti netrukau, gan greit sutikau Christian keliaujanti į Indiją, su juo pasidalinom tris dienas, tada sutikau David su Holly keliaujančius iš UK į Australiją. Su jais greit susidraugavom ir nusprendėm ilgesni laiką važiuoti drauge.

Superinė pora, pernai numynė 14000km vien europoje, David veža žmoną į Australiją. Su jais numyniau rekordinę sau dieną 173km, mat pakrantė gan plokščia ir nuobodi, tad norėjosi greičiau pabėgti į kitą šalį. Viza paruošta Iranui, bet dėl ramadano uždaryti ofisai, nusprendžiu nelaukti, o vėliau gryžti autobusu.

Turkija garsėja svetingumu, deja pats labai didelio svetingumo nepatyriau. Bet sutikti keliautojai sakėsi dažnai sulaukia kvietimu į namus. Gal dėlto jog dauguma keliauja porose ir tai suteikia pasitikėjima žmonėms. Kai dalinausi kilometrais su Holly ir Davidu taippat dažnai buvom kviečiami vakarienės ir nakvynės. Solo keliautojo turbut šiektiek prisibijama. Šiuo metu vyksta ir mongol rally, tad daug sutinkame keliaujančiu būtent dėl šio ralio, norėčiau ir pats kada jame sudalyvauti. Reikia tiesiog senos mašinos ir geros kompanijos ir iš UK trauki į Mongoliją.

http://www.nowhere2far.com - David and Holly blog

https://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157645691720116/ - turkijos foto albumas

Lietuva-Baltarusija-Ukraina-Moldova-Rumunija-Bulgarija

Sėdžiu vilos terasoje, šalia baseino, su vaizdu į miškingą slėnį. Po šilto dušo, sočių pusryčių ir su garuojančiu kavos puodeliu rankoje. Visiška kokofonija to, kaip gyvenau pastarąji mėnesį. Tad ir pačiam šis rytas rodos miglotas, lyg ir sapnas, nerealumo pojūtis neapleidžia. Bet nepabudau. Po mėnesio praleisto kelyje, stovyklaujant gamtoje ar prisiglaudžiant rastose pašiūrėse, užmiegant prie varlių kvarkimo ir prabundant su pirmaisiais saulės spinduliais ši prabanga rodos yra visiškai nereikalinga. Pradžioje jaučiuosi nejaukiai, toks pusiau laukinis patapęs, o va čia ir vėl įmestas į civilizaciją. Bet kelyje išmoksti atvira širdimi priimti pasitaikiusias likimo dovanas, o sunkumus įveikti. Tad kolkas mėgaujuosi suteiktu atokvėpiu, ir permastau kas spėjo nutikti per šį pirmąji mėnesį.

Vos antroji nakvynė, o tapo bene reikšmingiausiu įvykiu per visą laiką. Minčių ir apmastymų tėkmė pakrypo naujomis vagomis. Taigi pasisvečiavimas pas Kasparą, pamatytas gyvenimo būdas iškėlė vidinių konfliktų. Gal neverta man čia klajoti, apie savo erdve irgi ilgai masčiau, o dabar ir savomis akimis pamačiau, kaip neperdaug sudėtingai tai gali būti įvygdyta. Galiausiai vos nespjoviau į visą šį keliavimo reikalą ir negrįžau atgalios kurti namus. Kelias dienas kelyje garsiai su savimi diskutavau, plėšiausi tarp dviejų svajonių, kol priėjau išvados nedaryti skuboto sprendimo, juk laiko dar turiu tad kodel nepasimėgavus kelione, o apsispresiu tolėliau prie "Juodosios jūros".

Pirmają savaitę, nebuvo dienos be lietaus. Gal dėlto Baltarusija pasirodė niūroka, slegiama slogučio. Įtartinai pasirodė ir į betkokį pokalbį bandomas įterpti Lukašenka. Nieko bloga man ten nenutiko, bet jaučiau palengvėjima, išvažiavęs. Ukrainoje oras pragiedrėjo ir žmonės atšilo, Baltarusijoje buvau palydimas tik žvilgsniais, o čia jau vienas kitas įsidrasina ir pakalbinti. Palengva atgijo ir primiršta rusų kalbą, ir jau netrukus su pašnekovais galėjau gvildenti vis sudėtingesnes temas. Ar sėkmė lydėjo ar akis įgudo, bet Ukrainoje nakvynės buvo viena už kita geresnės. Vinnytsoje buvau priimtas dviračių entuziasto Vlodymyro ir jo šeimos. Vlodymyro buvau pamokytas dviračio priežiuros. Jis tik kraipė galva žiūrinėdamas į mano niekad nevalytą grandinę. Krapštimasis prie dviračio užtruko, tad po miestą daug neteko pavaikščioti, bet milžiniška fontaną ir laivų modelių parodą suspėjau apžiūrėti. O tada jau reikejo skubėti išminti iš miesto, nes Vlodymyrui teko išvykti. Jis dar mane palydėjo iki miesto ribos. Iškarto už Vinnytsos vos nenulėkiau nuo kelio purtomas elektros. Per kirkšnis ir rankas pradėjus krėsti elektrai vos išsilaikiau, tik sustojęs pagaliaunsupratau kas nutiko, ogi pravažiavau pro aukštos įtampos laidus. Dabar po jais važiuioju daug atsargiau, o jie visdar karts nuo karto nukrečia.

Jau pirmają dieną pajutau Moldovos svetingumą. Paprasčiausiai aplinkiniai žmonės pasišovė sumokėti už mano pirkinius, ir nebuvau išleistas iš parduotuvės kitaip. Visoje Moldovoje žmonės paliko šilta įspūdį, kartą buvau pakviestas praleisti naktį pas Sergėjaus šeimą. Labai įdomi pažintis, šiektiek net mistiška. Jei dar būčiau šiektiek vėliau važiaves per Moldovą, nebūtu reikėje ir parduotuvių, visos pakelės prisodintos riešutmedžiais ir slyvomis. Dar labai patogus dalykas, kad labai dažnai rasi prie kelio vandens šulinį.

Pasiekus Rumuniją džiugino, kad vėl galiu naudotis kreditine kortele. Mat Moldovoje vis sudarydavau eiles, kasininkės pasikviesdavo pagalbos ar atsiversdavo savo užrašus. Tokius mokėjimus, dariusios tik per apmokymus. Rumunai prie juodosios jūros rodos atsipalaidave ir šilti, dažnai mojuoja pravažiuojant. Prie jūros matyt populeresnis kelias keliautojams, tad sutinku ir pabendrauju vis su daugiau panašių keliautojų. Taip per keliasnsavaites prisirinkau kvietimų į įvairias šalis juos aplankyti. Dunojaus deltoje apsistojau kempinge, mat užsinorėjau dušo ir interneto. Civilizacijos įpročiai dar nepaleidžia, pirmas darbas atsisiūsti likusias "game of thrones" serijas. Kempingo šeiminkė Nina priėmė labai svetingai, jaudinosi dėl mano kelionės ir privertė pažadėti pranešti, kai gryšiu į namus.

Pasiekes Juodają jūrą, vėl galėjau mėgautis vandens skoniu. Ne dėlto, kad jis čia būtu skanesnis, o todėl kad dar būdamas Moldovoje apnuodijau visas gertuves jodu. Tik dabar jodo skonis išsisklaidė.

Pradėdamas kelione prisiplanuoji visokių nereikalingų dalykų, kuriuos greit reikia mesti lauk. Greit supranti, kad sąlygas diktuoja pati kelionė o ne tavo susikurti planai. Kelias puiki vieta savistabai, ir gyvenimo prioritetu nustatymui, laiko apmastyti kas tave daro laimingą ir ko nori iš gyvenimo yra pakankamai. Nors netrūksta ir kasdieniu rūpesčių apmastymams. O geriausi nutikimai įvygdavo kai sugebėdavau pasiduoti akimirkos instinktams, paleisdamas visus planus.

Esu dabar šiektiek už Varnos, mėnuo kelyje, įveikta ~ 2300km. Jau nekantrauju kada įriedėsiu į Stambulą. Išmokstu labiau džiaugtis kiekviena diena, pradedu labiau vertinti visus paliktus artimus žmones. Bet ir nesulaukiu ką likimas atneš toliau mano kelionėje.

Sutiktų žmonių įstorijos taippat labai įdomios, kurioms išpasakoti prireiktu marių laiko. Visiems linkiu kuo geriausios kloties jų kelyje.

Nuorodos:
Viešnagė Vinnytsoje, Vlodymyro straipsnis (rusų kalba): http://alkatrion.com/?p=44776
Nuotraukos: https://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157645741277624/

Stuff

Sraigė (Snail)

Dviratis: Fuji Nevada 2.1 26''
-Priekinis krepšys "PedalPro"
-Galinė bagažinė "Tubus Cargo"
-Priekiniai krepšių laikikliai "XLC"
-Borto kompiuteris "VDO MC 2.0 WR"

 Galiniai krepšiai: "Ortlieb Classic"
* Elektrą naudojantys dalykėliai

-Fotoaparatas Canon EOS 350D+50mm objektyvas
-Kišeninis fotoaparatas Sony CyberShot DSC-HX20V
-PowerAdd saulės baterija
-Seagate 500GB išorinis diskas
-Samsung mob. telefonai X2 su Travel SIM
-ASUS MemoPad 7'' HD
-Galvos lempelė (skaitimui)
-Baterijų pakrovėjas
-Diktofonas
-Terbelė su daugybe pakrovėju, laidelių ir elektros lizdų antgalių
-Prožektorius (pakraunamas)
-Prožektorius (prisukamas)
-Prožektorius (su baterijomis)
-Plaukų kirpimo mašinėlė "Remington"
-MP3 grotuvas
-Radijukas su saulės baterija

*Pramogų skyrelis
-Knygų ryšulėlis + kelio užrašai
-Žongliravimo kamuoliukai X3
-Lūpinė armonikėlė (Kam nors padovanosiu)
-Resistance bands (kai neturėsiu kur dėti energijos, užsipumpuosiu)

*Apranga
-Kelnės
-Slidininkų Thermal pokelnės
-Thermal ilgarankovė maikutė
-Šveicarų armijos kumštinės pirštinės
-Neperpučiama striukė
-Vilnos megztinis (plonas, bet šiltas)
-Trumparankovės maikės X2
-Daugiafunkcinės skarelės X2 + 1 žieminė
-Batai X2 poros (lengvi ir sunkūs)

*Be kategorijos
-Akiniai X2
-Dokumentų terbelė
-Dviračio taisymo knyga

Priekiniai krepšiai: Ortlieb City
*Dviračio (sraigės) priežiūra
-MultiTool "TopPeak Allien II"
-Mini replės
-Mini pompa
-Mini kirvukas/plaktukas
-Šešiakampių rinkinys
-Stipinai X20
-Stabdžių kaladėlės X4
-Grandinė
-Varžtai, veržlės (saujelė)
-Spyna su kodu
-Spyna su raktu
-Trosas "KryptoFlex"
-Metalo pynutė (apjuosti krepšiams)
-Kameros padangai X2
-Lopymo įranga
-Lipni juosta
-Plastikiniai užveržtukai
-Troselis stabdžiams
-Troselis bėgiams
-Tepalas

*Virtuvė + Išlikimas
-MSR viryklė + degalų buteliukas
-"Light My Fire" peilis su ugnies skeltuku
-Virimo puodas "Alpine" 775ml
-"LifeStraw" (vandens filtravimui iš neaiškių balų)
-Neperšlampami degtukai
-Kompasas
-"Sea To Summit" sulankstomas dubuo/pjaustimo lenta
-Įšlikimo kišeninis gidas
-Akiniai nuo saulės

*Visa kita
-Vaistinėlė
-Higienos krepšelis
-Antibakterinis kelioninis rankšluostis

Overboard

Borto krepšys: "OB" 60L
*Stovyklavimas
-Palapinė Coleman "Cobra"
-Tripodas
-Daugiafunkcinis Pončo
-"DD Hammock", hamakas/bivi
-Thermarest kilimėlis
-Sea To Summit Thermal miegmaišio įdėklas
-Miegmaišis Vango Ultralite 600
-Gelert tinklas nuo vabzdžių
-Ortlieb dykumų vandens maišas/dušas 10L
-Atsarginė padanga


* Į laisvas erdves maistas ir vanduo

svetimam mieste praėjo linksmas pašalietis

Stebint, ypač ryškų žvaigždėtą dangų, pro uolos urvo angą, bei visai šalia ošiant Atlanto vandenynui yra tokia naktis, kurią vertini ir viliesi dar ilgai prisiminti. Naktys, kaip šį pažadina pamirštas mintis, prisiminimus, bei plačią jausmų gamą.

Mąstau, kodėl sunkiai pavyksta susitelkti įprastoje aplinkoje, o kelionėse tarsi viskas išsifiltruoja ir gana lengva susikoncentruoti ieškant atsakymų į kankinančius klausimus. Kažkodėl, užsibuvus savo šiltuose, patogiuose namuose, retai kyla noras praleisti naktį sode, ar urve mąstant ko išties nori iš gyvenimo. Galbūt, todėl jog, užblokuojame tas mintis nesąmoningai, kadangi esame susikoncentrave į išlikimą, aplinkoje kurioje esame. Darbas, šeima, draugai. Ypač, jei tokiame rate sukames jau ilgą laiką, pasidaro vis sunkiau atrasti laiko tik sau, galbūt net atrodo jog nėra tam poreikio.

Retkarčiais, keikvienas gautu naudos iš vienatvės nepažystamoje aplinkoje praleides, bent pora dienų. Netgi svarbesnis dalykas, turbūt yra pakeisti aplinką. Labai greitai susivoki, jog nebėra reikalo mąstyti apie įprastus dalykus. Tarsi gryžti į vaikyste ir bandai susivokti ką išties nori šiandien veikti, nes staiga tai priklauso tik nuo tavęs, nebelieka pareigų. Lieki tu, ir ši diena, ir ką veiksi šiandien sprendi tu.

Keista pradžioje, juk tiek laiko praleidžiame dirbdami ar būdami aplinkoje, kur iš mūsų jau tikimasi daugiau ar mažiau nuspėjamų poelgių. Laisvė tampa, pasirinkimai kur šiandien nueisi pavalgyti ar koki filmą pažiūrėsi, kur šiais metais išvažiuosi savaitei su draugais ir t.t., nors tai visiškai neturi reikšmės, nes realiai tai juk taspats ciklas, keičiame tik pavadinimus.

Nebijokime pabūti vieni, svetimoje aplinkoje.  Mums, to reikia, kad prisimintume savo troškimus, kad vėl atrastume kiekvieną dieną. O miegoti paplūdymiuose ar vaikščioti per lietų, patogiau ne savo mieste.


Foto iš poilsio Lanzarotėje : http://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157640542105175/