Artėjant prie Turkijos sienos, pradėjo imti nerimas kad neturėjau dar nei vienos kiauros padangos. Per gerai klojasi viskas, tad nieko nuostabaus jog greit susilaukiau ko prašiausi. Vidury miškų, kelyje kur per diena išvysdavau vos penkis automobilius. Pasirodo vienintelėje srityje kur dviračio tvarkime jaučiausi pakankamai gerai, per atsipalaidavima pamiršau klijus, o atsarginės kameros kitokiais antgaliais. Išlindo pasiruošimo spragos. Parymojes ir padejaves pradėjau purtyti krepšius, kol aptikau čiužinio taisymo rinkini su klijais. Atsargumo dėliai stūmiausi dvirati iki pasienio miesto, kol radau ūkinių prekių parduotuvę. Bereikalo stūmiausi, ši padanga atlaikė iki vidurio turkijos.
Nuo sienos pasirinkau labai sudėtinga kelią, bet nuošalų ir gražų. Panašiai laiko praleisdavau stumdamas dviratį kiek ir ant jo sėdėdamas. Naktinis mečetčių šauksmas sudirgindavo vaizduote, ir pradžioje viskas atrodė gan mistiška. Tik daug vėliau jų garsas pradėjo erzinti, sužinojus jog niekas nesupranta kas ten šukaujama per garsiakalbius. Su keliautojais pokštavom, jog tai ateivių erdvėlaivių aikštelės ir jie taip bendrauja tarpusavyje. Mat skleidžiami garsai dažnai skiriasi, nuo vakarykščių, ar nuo vietos.
Stambulas didelio įspūdžio nepaliko, pergrūstas žmonių ir turistų, išpūstomis kainomis. Kaip ir dauguma didelių miestų. Patiko tik sutikti kiti keliautojai hostelije. Iš Irano ambasados buvau išgrūstas gan greit, pasirodo reikia gauti elektronini kodą pirma, kurį gauti reikia iš agentūros, aišku susimokėjus ir palaukus. O kadangi ramadanas, nepanašu kad reikalai greit judėtu. Pavarges nuo miesto smogo ir nenorėdamas minti pedalus per šį milžinišką miestą, persikeliu keltu į kitą marmaro upės krantą.
Kurį laiką mėgaujuosi vienatve ir buvimu vėl kelyje. Pietų turkija tai daugmaž dykvietės, kur sunku rasti pavėsi atsikvėpti. Po poros savaičių vienatvės užsinorėjau kompanijos ir poilsio, nes tarp vietiniu neatsirasdavo kalbančių angliškai, o ir dykumos išsekino. Bet likau apgautas warmshower hosto, du kartus sutartoje vietoje nepasirodė laiku. Nebėda susiradau kempinga, ir atradau jog esu šalia kapadokijos nacionalinio parko. Kuris yra gan gerai žinomas ir sutraukia gausius turistų kiekius. Tikrai tai buvo gražiausia mano aplankyta turkijos vieta, uolose irengti ištisi miestai po kuriuos smagu palandžioti, uolų išraižytas kraštovaizdis. Šiame parke sužinojau jog nevisi keliai man tinkami, papuoles į žygeivių taką, tekdavo pasinešti krepšius ir dvirati laiptais ir skardžiais. Gerai kad turistų netrūko, tad sulaugdavau pagalbos. Buvau smagiai įkliuves į korėjiečių grupę apsiginklavusią milžiniškais objektyvais, jiems pasirodžiau šiektiek egzotiškai tad turėjau pozuoti kalnų fone ir važinėti ratais. Patyriau ir nemenką traumą, pasitwmpiau raiščius užgriuvus dviraćiui ir nusiridenus nuo kalvos, dar jaučiu padarinius ir Armenijoje, bet rodos greit susitvarkys. Pabudes ryte slėnyje, iš savo hamako išvydau dešimtis oro balionų, sklendžiančių virš slėnio sutikti pirmūjų saulės spindulių.
Po kapadokijos prasidėjo nuobodžios atkarpos, o ir gavau elektroninį pranešimą jog Irano vizos reikalai dar užtruks apie tris savaites. Miestas kur turėjau atsiimti vizą jau buvo netoli, tad kad prastumti laiką pasukau tiesia linija iš turkijos pietų į šiaurę link juodosios jūros, žinodamas jog ten pravažiuoja daug dviratinkų vyliausi susirasti ir kompanijos kuriam laikui, pasidalinti keletai kilometrų. Ilgai laukti netrukau, gan greit sutikau Christian keliaujanti į Indiją, su juo pasidalinom tris dienas, tada sutikau David su Holly keliaujančius iš UK į Australiją. Su jais greit susidraugavom ir nusprendėm ilgesni laiką važiuoti drauge.
Superinė pora, pernai numynė 14000km vien europoje, David veža žmoną į Australiją. Su jais numyniau rekordinę sau dieną 173km, mat pakrantė gan plokščia ir nuobodi, tad norėjosi greičiau pabėgti į kitą šalį. Viza paruošta Iranui, bet dėl ramadano uždaryti ofisai, nusprendžiu nelaukti, o vėliau gryžti autobusu.
Turkija garsėja svetingumu, deja pats labai didelio svetingumo nepatyriau. Bet sutikti keliautojai sakėsi dažnai sulaukia kvietimu į namus. Gal dėlto jog dauguma keliauja porose ir tai suteikia pasitikėjima žmonėms. Kai dalinausi kilometrais su Holly ir Davidu taippat dažnai buvom kviečiami vakarienės ir nakvynės. Solo keliautojo turbut šiektiek prisibijama. Šiuo metu vyksta ir mongol rally, tad daug sutinkame keliaujančiu būtent dėl šio ralio, norėčiau ir pats kada jame sudalyvauti. Reikia tiesiog senos mašinos ir geros kompanijos ir iš UK trauki į Mongoliją.
http://www.nowhere2far.com - David and Holly blog
https://www.flickr.com/photos/109451417@N06/sets/72157645691720116/ - turkijos foto albumas
